Agnė Zėringytė: Blakstienos

Vieną rytą mane ištiko bėda. Pirmiausia turėčiau pranešti, kad esu paprastas, doras valstybės pilietis. Kasdien nuo aštuntos iki šeštos dirbu vienoje iš institucijų: spausdinu dokumentus ir ant jų nuolatos, kiaurą dieną, dėlioju įvairiausius antspaudus, o tada nešu aukštesniesiems. Niekada nepadariau jokio nusikaltimo. Niekada nebuvau teisme ir niekada neturėjau bėdų su policija. Tikiu valstybe ir jos institucijomis.

Bet vieną rytą mane ištiko bėda. Kaip ir kasdien atsikėliau be penkiolikos septynios. Jokių bėdų. Rytas toks kaip visada. Tuščias butas, ant stalo liūdi spausdinimo mašinėlė su nebaigtu rašyti dokumentu. Beje, dažnai parsinešdavau darbo į namus, nes labai atsakingai žiūrėjau į savo pareigas. Šalia stovėjo puspilnis šaltos kavos puodelis bei rašalo buteliukas. Atsikėliau kaip visada. Apsirengiau savo kasdienį kostiumą, pripildžiau arbatinuką vandens, pažvelgiau pro langą į dar miegančią savo mažytę gatvelę. Toks pat rytas kaip ir visi. Aš prisiekiu, niekuo neišskirtinis rytas. Tikrai. Tada nuėjau į vonią nusiskusti. Pažvelgiau į veidrodį ir šiek tiek nusigandau.

Matote, man kažko trūko. Man trūko veido. Veidrodyje priešais nesipuikavo joks atvaizdas, tik tuščia, lygi vieta, kurioje turėjo būti mano rudos akys, vešlūs antakiai, kiek didoka, kumpa nosis ir plonos lūpos. Nieko. Nežinau, kaip mačiau. Nežinau, kaip gebėjau kalbėti. Iš kažkur atsklido mano paties riksmas. Gerai apčiupinėjau tuščią, lygią odą. Nieko. Mano veidas nebuvo nei perdėtai gražus, nei perdėtai bjaurus. Veidas, kaip veidas. Truputį liūdna žiūrėti į vietą, kurioje jis turėjo būti. Bet aš nenusigandau. Surausiau pasiklotą lovą. Jis kažkur turėjo būti visai čia pat. Gerai prisiminiau, kad prieš pat nueidamas miegoti buvau su veidu. Galbūt
pamečiau jį kažkur tarp patalų. Išardžiau lovą, bet savo veido neradau. Nenusiminiau. Galbūt lipant iš lovos, jis nuslydo ant grindų, gal įkrito į arbatinuką, įsipainiojo tarp dokumentų. Aš visur iššniukštinėjau, išverčiau lagaminus, suverčiau visus labai tvarkingai pagal spalvas sudėliotus kostiumus. Niekur. Teko paskambinti į darbą ir atsiprašyti dėl netikėtos ligos. Juk negalėjau lyg niekur nieko ateiti į biurą be veido. Tai būtų kiek keistoka, kolegos klaustų ar kartais nesergu, ar man nereikėtų truputėlį pailsėti. Neturėjau laiko atsakinėti į tokius kvailus klausimus, matote, darbe mėgstu dirbti, o ne tuščiai plepėti.

Valandą prasėdėjau ant lovos, intensyviai mąstydamas, ką turėčiau daryti. Negalėjau pamesti jo darbe, kitaip jau būčiau gavęs skambutį su mandagiu priminimu, kad netyčia kai ką palikau ant savo darbo stalo. Reikėjo imtis kažkokių veiksmų. Atsistojau, kelis kartus perėjau savo suverstą kambarėlį, kol galiausiai užsidėjau skrybėlę, užsimečiau paltą, pasiėmiau skėtį ir išėjau. Ryžtingas kaip visada.

Aš gyvenau valstybėje, kurioje kiekvienas turi būti užtikrintas gyvenimo kokybe. Aš pasitikiu institucijomis, nes pats tokioje dirbu. Aš pasitikiu policija, nes su ja niekada anksčiau neturėjau jokių problemų. Jie neturi jokio preteksto žiūrėti į mane keistai, dėl tokios smulkmenos kaip veidas. Juk nuovada prisižiūri visokių snukių: nuo mielų išdažytų mergaičių veidelių iki stipriai sumuštų nusikaltėlių grimasų.

Viena moteris gatvėje pradėjo siaubingai rėkti man į veidą. Na, į vietą, kurioje jis turėjo būti. Pasišlykštėjęs sumurmėjau, kad tai labai nemandagu ir maskatuodamas į šonus skėčiu tarsi lazda nusileidau žemyn gatve. Vaikai bedė į mane pirštais, o gatvės prekeiviai suko akis šonan. Tik elgeta be dviejų kojų iššiepė burną, kurioje puikavosi vienas pageltęs dantis, ir maloniai linktelėjo. Labai nemandagu. Labai labai nemandagu. Tramvajuje sėdėjau vienas pats lyg karalius, kai visi žmonės stengėsi spaustis pačiame gale, ir akylai į mane spoksojo. Labai nemandagu. Labai labai nemandagu. Kai norėjau išlipti, vienas plinkantis storas vyrukas nualpo. Lengvai iššokau iš tramvajaus ir švilpaudamas patraukiau tolyn. Tikrai nereikėjo taip dramatizuoti, kaip dramatizavo tie keleiviai. Moteriškės irgi panašiai nubunda:
veidą jos nusipiešia. Aš neturėjau jokio noro atsikėlęs pieštis sau veidą… Ir dailininkas iš manęs nekoks.

Pagaliau drąsiai pravėriau nuovados duris ir patraukiau tiesiai prie registratoriaus. Šis žmogus, atrodo, nedramatizavo, mat, buvo visokių veidų prisižiūrėjęs. Tik nelabai turėjo kur akių dėti, nes, turbūt, į tuščią vietą žiūrėti nėra itin malonu. Galiausiai padavė man baltą popieriaus lapą ir paliepė parašyti pareiškimą bei apibūdinti, koks mano veidas, kad jie galėtų jį rasti. Bus pranešta visiems konstebliams, kad dingo mano veidas. Reikia tik tiksliai nurodyti, kas buvo pavogta ar pamesta. Kelias akimirkas sėdėjau, intensyviai mąstydamas, ko man trūksta.

Dviejų vešlių tamsių antakių.
Dviejų akių. Rudos su juodu vyzdžiu viduryje. Na žinote, kuo normaliausios žmogaus akys.
Vienos nosies. Didelė ir kumpa, bet, jei kartais atsirastų galimybė ją pakeisti (gal kokia užsilikusi pamestų daiktų skyriuje) su malonumu apsikeisčiau.
Lūpų. Sudarytos iš dviejų dalių: viršutinės ir apatinės. Plonos, vos matomos, rausvos, niekada nedažytos lūpų dažais.
Ak, žinoma. Blakstienos.

Kuo smulkiausiai viską parašiau ir išsitempęs lyg styga padaviau tai registratoriui. Jis, kilstelėjęs dešinį antakį, viską nuodugniai perskaitė. Kelias minutes intensyviai mąstė, o tada pakėlė į mane akis.
Pone, viskas lyg ir gerai įvardinta, tik, matote, jūs neįvardinote dingusių blakstienų skaičiaus.
– Atsiprašau? Kaip aš galiu žinoti, kiek aš turėjau blakstienų?- kuo mandagiausiu balsu pasiteiravau.
– Na, dingo jūsų veidas ir mums sunku bus jį rasti, nežinant blakstienų skaičiaus. Jūs turėtumėte žinoti, kiek jų buvo. O jeigu mes rasime ne tą veidą, o kito žmogaus. Ir vienintelis skirtumas tarp judviejų veidų bus blakstienų paklaida? Ar jūs sutiktumėte pavogti kito žmogaus veidą?

– Atsiprašau?– sutrikęs sukrizenau.–Juk neįmanoma rasti tokio pat veido, kurio vienintelis skirtumas būtų blakstienų skaičius!
– O gal jūsų veidas buvo negražus ir jūs norite kito, todėl nenurodote blakstienų skaičiaus? Gal man jus suimti už melagingą policijos sutrukdymą?
– Juk… Juk tai absurdas! Tada blakstienas išbraukite.

– Bet juk tai irgi neteisinga! O jeigu mes rasime kito žmogaus veidą, kuris neturi blakstienų, ir atiduosime jį jums? Tada kažkas liks be veido! Jūs tiksliai nurodėte, kad turėjote blakstienas, mums reikia tik jų skaičiaus.
– Gerai, duokite man minutę ir aš tuoj sužinosiu, – atsakiau.
Policininkas linktelėjo. Užsidėjau skrybėlę ir nuskuodžiau į kitą gatvės pusę, kurioje įsikūręs didingai stovėjo paštas. Žmonės mandagiai užleido man eilę, kažkokia moteriškė, garsiai rėkdama su savo penkiamete mergaite išbėgo laukan. Labai nemandagu. Labai labai nemandagu. Murmėjau, rinkdamas telefono numerį.

– Alio,– pasigirdo jaunatviškas ir gerai nuteikiantis balsas.
– Labas rytas, daktare. Čia Robertas. Atleiskite, kad taip anksti trukdau.
– Ak, labas rytas, senas drauge,- storas daktaro bosas kriuktelėjo. Kartais pagalvodavau, kad kalbu su kiaule, o ne su realiu žmogumi. – Vis dar nenorite prisijungti prie komunistų partijos?
– Gal ne…– nutęsiau, stengdamasis ignoruoti gydytojo politines pažiūras.– Klausykite, mane ištiko bėda…
– Negaluojate?
– Truputį. Bet aš skambinu su klausimu.
– Na, klauskite. Aš visada jūsų paslaugoms.
– Kiek žmogus turi blakstienų?

Pirmiausia kitoje ragelio pusėje pasigirdo krizenimas, kuris išaugo į žemą, kriuksintį juoką.
Po poros minučių, daktaras pagaliau atsikvėpė ir nutilo, kažko laukdamas. – Na, klauskite, nejuokavęs.
– Kad aš jau paklausiau.
– Ko jūs paklausėte?
– Kiek žmogus turi blakstienų.
– Jūs gal tyčiojatės?
– Ne, aš labai rimtai jūsų klausiu kaip gydytojo profesionalo.
– Iš kur man žinoti, kiek, po velnių, žmogus turi blakstienų.
– Na… Jūs gydytojas… Jūs domitės.
– Po velnių, aš nežinau!- daktaras kitoje ragelio pusėje pradėjo niršti ir siusti. Toks netikėtas klausimas išmušė jį iš vėžių.

– O gal galite suskaičiuoti?
– Pats susiskaičiuokit!
– Tai, kad aš jas pamečiau, dėl Dievo meilės! Todėl ir klausiu jūsų!
– Jums ne blakstienų skaičių reikia žinoti, o artimiausios psichiatrinės ligoninės adresą!
– O JŪS…– įkvėpiau į plaučius oro ir surikau taip, kad visas paštas išgirdo.– O JŪS SU SAVO POLITINĖMIS PAŽIŪROMIS ESATE PANAŠUS Į KIAULĘ.
– Padėjau ragelį, pasitaisiau skrybėlę ant pakaušio ir išlindau laukan. Būčiau užsirūkęs, bet trūko burnos. Prisėdau ant suolelio ir persimečiau koją ant kojos. Intensyviai mąsčiau, ką turėčiau daryti dabar. Didmiestyje pamesto veido nerasiu, gydytojas man padėti nenori, o policijai reikia tikslaus skaičiaus blakstienų. Aklavietė. Visiška aklavietė.

Galiausiai šalia prisėdo dama, kuri iš mažytės rankinės išsitraukė kompaktinę pudrą ir veidrodėlį. Ji buvo tokia užsiėmusi savimi ir taip žavėjosi savo grožiu, kad net nepastebėjo šalia sėdinčio beveidžio pono. Na, manęs. Akylai stebėjau, kaip ji pudruojasi smulkią savo nosytę ir grožisi juodais šešėliais papuoštomis akimis. Tyliai mėginau skaičiuoti veidrodėlyje atsispindinčias blakstienas, bet buvau žlibas kaip kurmis.
– Atleiskite ar jums sunku nusipiešti veidą?- paklausiau.- Na, pasipudruoti ir pasidailinti akis.
– Ne, kelios minutės ir aš pasiruošusi,- atsainiai atsakė mergina, kruopščiai tepdama lūpas raudonais lūpų dažais.
– Atleiskite, o ar negalėtumėte suskaičiuoti savo blakstienų? Man labai reikėtų jų skaičiaus.

Mergina nutaisiusi pasibjaurėjimo pilną grimasą, atsisuko tiesiai į mane. Tada jos dailus veidelis persikreipė iš siaubo. Klykdama ji pašoko ant laibų kojyčių ir vožė iš rankinės, prigrūstos visokių gražinimuisi skirtų daikčiukų. Dabar po akimi turėčiau mėlynę. Bet neturiuakies, tai nebus ir mėlynės. Ji pabėgo, o aš likau sėdėti ant suolelio.
Dabar man negalėjo padėti nei valstybinės institucijos, nei kiti visuomenės piliečiai. Aš tikrai buvau geras žmogus, pareigingas darbuotojas, neturėjau jokių reikalų su policija ir vis tiek buvau atstumtas dėl tokio menko trūkumo kaip veidas! Diskriminacija. Tikrų tikriausia diskriminacija.
Su tramvajumi grįžau namo. Dabar vienas pats sėdėjau gale, o visi kiti keleiviai grūdosi priekyje, su siaubu žvelgdami į beveidę pabaisą. Užlipau gatvele aukštyn ir patraukiau namo, žemai nunarinęs galvą. Buvau toks susimąstęs, kad beveik numyniau vaiką. Mano kaimynė, šešiametė Betė gulėjo ant pilvuko ir kreidelėmis margino šaligatvį.

– Labas vakaras, pone beveidi.
– Labas, vaike,– sumurmėjau ir užšokau tris laiptelius aukštyn. Tada sustojau. Man šovė geniali mintis. Apsisukau ant kulno ir pažvelgiau į labai užsiėmusį vaiką.- Klausyk, ar nenorėtum nupiešti man veido?

Mergaitė keletą minučių gulėjo primerkusi akis, o tada nesunkiai pašoko ant kojyčių, susirinkdama kreideles. Reikėjo nemažai laiko ir susikaupimo. Ji piešė man veidą, prisimerkusi ir kiek suraukusi kaktą, iškišusi rausvą liežuvį. Aš labai paklusniai sėdėjau ant laiptų, laukdamas šedevro. Gavosi ne visai kaip tikėjausi. Viena mano akis buvo rožinė, o kita – juoda. Nosis pernelyg nukrypusi į kairę ir dar didesnė nei buvusi. Lūpos storos kaip arklio, o virš jų atsirado plonyčiai juodi ūsai. Vienas antakis gavosi plonas ir lenktas, o kitas – storas ir žalias. Ir, žinoma, blakstienos. Gavau po penkias storas blakstienas ant kiekvienos akies. Tai buvo gražiausias veidas, kokį tik galėjau gauti. Grįžau namo, kampe numečiau skėtį, surinkau ir sulanksčiau kostiumus, sustačiau lovą. Užsikaičiau kavos, mąstydamas, kad su tokiu meno šedevru ryt turėsiu pasirodyti darbe. Giliai atsidusau ir prisėdau prie stalo.
– O,– išsprūdo man.
Mano veidas gulėjo vietoj popieriaus lapo, įstrigęs spausdinimo mašinėlėje.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Create your website with WordPress.com
Pradėkite
%d bloggers like this:
search previous next tag category expand menu location phone mail time cart zoom edit close