Diana Pratapaitė: Čiulbėjimas

Tėvas kolekcionuodavo tuos keramikinius paukštukus, kuriuos pučiant pasigirsdavo skambūs garsai. Turėjo jų kokį pusšimtį, įvairiausių spalvų, dydžių, lyg nardintų žieduose ir dažuose, bet taip pat visai baltų, du juodus, keletą stiklinių bei skaidrių. Ir dar lentynoje gulė pats pirmas – jo liesti nebuvo galima niekam niekada. Bet nesiskaitydavo, kad lieti, jei tėvas nežinodavo. O nežinodavo dažnai… Galėdavai pūsti į tuos paukščius, net visus vienu metu, bet jis pats, jau būdavo pripūtęs savų melodijų, todėl jam rodėsi – nė motais. Bet iš tikro tokiomis dienomis ten nebūdavo mano tėvas. Jis kaip tie du juodi švilpukai – lyg ir identiški, lyg ir vieno žmogaus rankų gaminti ir vienoda kaina parduoti – grojo jie skirtingai. Taigi ir tas žmogus, kuris grįždavo iš darbo neįpusėjus darbo dienai arba negrįždavo visai, nebuvo mano tėvas. Jo aš nepažinojau. Kaip ir jis manęs. Mes buvome svetimi praeiviai gatvėje, tik ta gatvė kažkodėl nusitiesė mūsų svetainėje link jo lovos ir mano vaikystėje. Tiesa mano tėtis buvo visiškas kraštutinumų žmogus ir vidurio jis nepažinojo. Jis nemylėdavo manęs ,,šiek tiek“ kasdien. Štai vakar jis nemylėjo manęs visai, nes kaip gali mylėti tą, kurio neatpažįsti? Šiandien jis myli mane beatodairiškai. Šiandien jis girdi mane, tuos kelis paukščius už mūsų
buto balkono augančiame medyje ir manau, kad net gi pats save. Jis nieko nekalba, tik klausosi, įdėmiai ką nors stebi, kartais linkteli pritardamas, tik nežinau man ar savo mintims. Iš tikro stebėdavausi kaip jam neatsibosta būti tyloje – dirbdamas kapinėse apart kastuvų kaukšėjimų, grėbiamų lapų šiurenimo ir kelių verksmų prie duobės jis nieko negirdėjo. Vieną kartą nusprendžiau nunešti jam radiją, bet buvau lieptas parnešti ją atgal, nes ne kapinėse vieta klausytis užsienietiškų dainų, o naujienos tėvą nelabai domino. Sakė, kad visos jos vis viena niūrios, o jam užtenka niūrių veidų žvelgiančių į ji vakarėjančiose kapinėse. Visada vyliausi, kad jis kalbėjo apie gyvuosius lankytojus, bet nesistebėčiau jei ir antkapių portretai tėvui ilgainiui ėmė rodytis kaip gyvi. Dabar mąstau, kad jis tikrai turėjo būti jeigu ne šizofrenikas tai bent jau lengvas silpnaprotis… Bet greičiausiai visi tai būtų paaiškinę jo esama darboviete, nei ieškoję kažkokių gilesnių padermių. O aš mačiau, kad tėvas yra nepritapėlis ir dar alkoholikas ne todėl, kad dirba ant krūvos kaulų, bet atvirkščiai – čia greičiausiai buvo vieta kurioje jam nereikėjo stengtis būti normaliu ar ypatingu, čia pakako būti gyvu ir tai buvo pranašumas tarp kitų.

Vieną gruodžio mėnesį, trečiadienį tarp švenčių, tėvas grįžo iš naktinės pamainos jau paryčiais ir atsisėdęs prie stalo skaitė laikraštį. Staiga atgrasiai prunkštelėjo ir švystelėjo laikraštį į šoną. ,,Nesąmonė“- pasakė. Mes su motina klausiamai žvelgėme ir laukėme kokio nors komentaro. Tėvas aiškino, kad daugiausiai darbo yra žiemą, ypač savaitė iki ir po naujų. Jis nepasitenkinęs burbėjo, kad duobkasiai šituo metu dažniausiai suserga, išeina atostogų ar iš darbo, todėl jam tenkąs didžiausias krūvis, nes ir žmonių kaip jis išsireiškė ,,nors vežimais vežk“. Motina nutildė jį su kepta kiaušiniene, paglostė man galvą ir liepė mažiau klausytis. Aš pakėliau laikraštį nuo žemės ir nuėjęs į koridorių ėmiau vartyti. Ten buvo rašoma, kad statistiškai didžiausias savižudybių kiekis būna birželio mėnesį, tad greičiausiai dėl to tėvas ir nesulaikė nepasitenkinimo. ,,Nežinau kur jie skaičiuoja tuos nelaimėlius, bet arba nemoka skaičiuoti arba laidoti juos susiprotėja tik žiemą, antraip užpiltumėm vieną kitą senį, ir vienintelis rūpestis liktų tos varnos dergiančios takus“ – tėvas aiškino motinai. Tai štai – kol daug savo laiko aš praleisdavau tarp nutilusiųjų, man ėmė kilti klausimai, bet tėvas į juos atsakyti nerodė didelio noro. ,,Aš nežinau“ arba ,,ne mano reikalai“ būdavo dažniausi
pasiteisinimai kokių sulaukdavau. Kartą paklausiau jo, kas būna kai numirštama, tėvas nusikrenkštė ir atrėžė: ,,Aš tau panašus į numirėlį?“. Atsakiau, kad ne. ,,Tai kodėl klausi?“. Daugiau nebeklausiau, bet nusprendžiau sužinoti pats. Pasigavau jauną varnėną, kuriam prieš tai papyliau duonos trupinių prie vartų, ir kai jau suėmiau jį taip, kad nebeplaktų man veido sparnais, nusinešiau prie neseniai vartytos žemės. Nevaldomas čirškimas šaižė man ausis ir aštrūs kojų nagai raižė delnų odą. Koja praskyriau griovelį, kulnu sutraiškiau didesnius grumstus ir padėjau paukštį į žemę. Jis ėmė draskyti savo paties sparnus, pūkai pasileido į orą, vienas pataikė man į akį, kitu vos nepaspringau… Baisus nenoras pasiduoti – man rodos varnėnas net išsisuko koją kol apkasiau jį ir prislėgiau keliais… Nusivaliau žemėtas drėgnas rankas į švarką ir atsistojęs patylėjau. Palikau tą kupstą gulėti, palikau ir save prie jo, pats nesuprasdamas to dar keletui savaičių… Kai grįžau pasiimti savo atsakymų, varnėno kauburėlis jau buvo kiek susislėgęs, o gal praplautas lietaus, bet prisikaupęs išminties ir jau turėtų viską žinoti apie mirtį. Rankomis ėmiau rausti žemę. Neilgai truku atkasiau sparną. Po to pasimatė kūnas. Suėmiau juodą paukštį už kaklo ir ištraukęs pakėliau prieš save. Mano akys prisipildė išgąsčio. Paukščio akyse tvyrojo porą skylių ir tai kas iš jų liko, dar, berods, galėjau matyti kažką baltą besislepiantį jo galvoje. Nupliektas lyg botagu
numečiau jį atgal ir bandžiau užkasti. Tik jo kūnas rodėsi kažkoks padidėjęs ir išsipūtęs, apsivėlęs šlapiu purvu ir nebetilpo į duobę… Suklupdamas bėgau iki tėvo, šis dėbtelėjo man kažką apie dėmes ant drabužių, bet greičiausiai pastebėjęs tą sumaištį mano veide klausiamai pakraipė galvą. Pasakiau jam ką padariau. Tėvas kurį laiką tylėjo. Po to išėjo į lauką, o grįžęs su kreiva šypsena pasakė: ,,Jeigu jis būtų Jėzus, nemanai, kad jam nereiktų tavo pagalbos prisikelti?“ Suglumęs parsigavau namo. Įvirtau pro duris, nusispyriau sportbačius ir virtuvės kriauklėje ėmiau šveisti juodas rankas. Prausiau veidą, tryniau akis, kol jos paraudonavo, paskui atsigręžiau į veidrodi koridoriuje ir per atstumą man pasirodė, kad vietoje jų turiu duobes…

Duobes vietoj akių, sparnus vietoje rankų, išsuktas kojas vietoj sveikų dabar nešiojuosi naktimis, kai miegodamas einu atkasti varnėno. Tai būna labai ilga kelionė. Tempiuosi per takelius, praeinu tėvo būdelę kurioje girdžių keramikinius balselius, peržvelgiu pavardes ir metų derinius iš kurių negirdėti jau nieko… Matau kaip kai kurie iš jų atkasami, pakeliami už kaklo didžiulių paukščių, numetami šalin, apdergiami… Po to aš kas kartą numirštu ir atsiduriu priešais pulką vaikų, kurie klausinėja apie dalykus į kuriuos aš neįstengiu atsakyti, ir visi jie pasidengę pūkais, nuo kurių imu springti ir dusti… Tada nubundu ir kviečiu motiną, kad ši atneštų naują paklodę.

Po aštuntojo gimtadienio ji nusivedė mane pas gydytoją – laimei aš ne šizofrenikas, gal tik šiek tiek silpnaprotis…

Mano vaikystės darbai persekioja mane suaugusiomis naktimis. Tave persekioja tavieji. Tai – ne košmarai. Tai tu kažkada. Arba kada nors. Girdėjai, kad viskas vyksta ratu? Tai tiesa. Kampuotu, aštriu, karpytu, draskytu, bandytu užtušuoti ir užgyventi ratu. Bet visada didžiuliu, nematomu ratu… O galbūt tai tik linija, tačiau gyvenimas visada pasistengia, kad jos galai susijungtų. Galiausiai tai užsibaigia ten, kur ir prasidėjo – akimirkoje, kai niekas mūsų nepažįsta. Kai sužinome, kas atsitinka po to, kai numirštame. Tik šituo žinojimu mes negalime su niekuo pasidalinti. Šituo žinojimu apsigaubę, liekame akli.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Create your website with WordPress.com
Pradėkite
%d bloggers like this:
search previous next tag category expand menu location phone mail time cart zoom edit close