Ieva Marija Sokolovaitė: NR. 21

Danguje vienuolika oro balionų.
Lygiai tiek, ką tik du kartus suskaičiavau. Pakibę nevienodais tarpais, aukščiais. Tik
dangus, murzinai spindintis, – ir jie.
Nerangūs, beveik nejudrūs, o vis dėlto – tokie hipnotizuojantys.
Saulė spigina į akis, kai bandau įsižiūrėti į kiekvieno baliono formą. Suvokiu tik tai, kaip jie toli.
Vienuolika. Skaičius, ir tiek. Bet vienuolika oro balionų, į juos subestos akys, be dvylikos minučių septynios vakaro, paauksuoti dangaus kraštai – jau šis tas. Jau tikslas, siekiamybė, miniatiūrinis trapus Edenas.

Vakar buvo Jono gimtadienis.
Jonas – toks puskvaišis dideliais stačiakampių formos priekiniais dantimis ir šiaudiniais plaukais. Jo išvaizda puikiai tiktų ožkelėms ganyti ir pūsti iš karklo išskobtą dūdelę kur nors pamiškės dirvonuose, šlamant krėviškoms liepoms, jeigu nenešiotų beisbolo kepurių ir treningo kelnių.
Jau ilgokai žinau, kad jis egzistuoja. Taip jau būna, kai prasėdi vienoje klasėje daugybę dienų iš eilės.
Kažkurią apsiniaukusią dieną prieš kelis metus, greičiausiai tai buvo rudenį, Jonas
pritrūko flomasterio rašinėti ant mokyklos suolo keiksmažodžius. Rašinėdavo mažiausiai keturiomis kalbomis, kaligrafiškai užraitydavo raidžių viršūnes, kartais šalia pripiešdavo iliustracijų. Niekad neklausiau, kodėl taip daro, juk kaskart ryte suolą vėl rasdavo švarų. Valytoja tiksliai žinojo, kurį perbraukti; ateidavo – šiukšlinė tvarkoj, lenta tvarkoj, Jono stalas, grindys tvarkoj – ir išeidavo. Jonas kasryt rašinėdavo iš naujo, bet niekada nesikartodavo. Ir jo veidas kaskart būdavo toks pat – joks.
Kažkurią apsiniaukusią dieną prieš kelis metus, greičiausiai tai buvo rudenį, daviau jam savo flomasterį ir pasakiau, kad man patinka jo leksika. Negalėčiau tvirtinti, kad jis suprato, bet nuo to laiko Jonas įsivaizdavo, kad esu jo draugas. Labas, Teo, labas, Jonai. Teo, duok nusirašyti penktą uždavinį, Teo, pasakyk, kad manęs šiandien nebus, Jonai, paskolink popieriaus, gal gali užsičiaupti, davai neinam į biologiją. Kai jam būdavo gera nuotaika, daug kalbėdavo.
Aš nesiklausydavau. Jis įsivaizdavo, kad man įdomu, kur važinėjasi jo tėtis, kada grįžta jo motina, kur jo brolis slepia užsienietiškus žurnalus su nuogų moterų fotografijomis. Bet bent jau nereikėdavo kalbėti man. Aš tylėdavau. Būčiau galėjęs tylėti ir pats sau vienas, bet, tikrai nežinau kodėl, leidau ir Jonui klausytis to savo tylėjimo. Jis įsivaizduoja, kad pažįsta mane, kartą taip pasakė (tai vienas iš nedaugelio atvejų, kai atsimenu, ką jis sakė). Niekada nesistengiau prisiminti, ką Jonas pasakoja, ir iš to susidaryti jo paveikslą – gal kitokį nei tas vyžotas piemuo su beisbolo kepure, o gal ir būtent tokį – kas žino. Tai būtų reikalavę atsirast papildomoms neuronų jungtims mano mažytėse smegenėlėse, o ten ir taip nėra vietos.

Vakar buvo Jono gimtadienis. Ir ką? Nepasveikinau. Ne todėl, kad būčiau pamiršęs arneturėjęs tam laiko. Spintos viršutinėj lentynoj tebeguli supakuotas atvirukas. Netgi dabar, šią sekundę, kvėpuodamas gaiviu ir auksiniu dangumi, akimis ropodamas nuo vieno oro baliono prienkito, tiksliai atsimenu, kur tas atvirukas guli. Viršutinė lentyna, smulkių daiktų skyrelis tarp skalbimo miltelių dėžės ir sienos, tarpas tarp sąvaržėlių dėžutės ir atsarginės dantų pastos tūbelės. Atsimenu voko formą ir vos pastebimą įplyšimą kampe, kuris atsirado, kai bandžiau užklijuoti.
Bet neprisiverčiau. Nepajėgiau nugalėti visą kūną apimančio šleikštulio. Aš sakiau sau: Teo, vienas žingsnis, žengi vieną žingsnį, dabar, išrieti lūpas, nusišypsai, pasakai ką nors, Teo, sakyk, dabar, dabar, išrieti savo prakeiktas lūpas ir…
Gal net jaučiau savotišką malonumą priversdamas Joną išpūsti akis, nulydėti žvilgsniu, nes aš – nieko. Nežinau, ką jaučiau. Jaučiau bjaurastį ir norėjau apsivemti arba labai garsiai išrėkti: „Jėzus tave myli, šikniau“.

Mane kasmet kas nors sveikina. Vis dar atsiranda tokių, nors, atrodo, nesistengiu niekaip priminti apie savo buvimą. Koks bjaurus yra tas paprotys. Gauni sveikinimus vien už tai, kad egzistuoji kaip toks. Mane kasmet vis kas nors pasveikina, sako „su tavo diena“, bet kodėl ta diena mano? Kodėl turiu teisę pretenduoti į vieną kurią nors pasaulio laiko atkarpą, sakysim, 24 valandas, kodėl turiu teisę manyti, kad ta diena priklauso man, kad galiu ją išsivogti kieno nors
sąskaiton? Aš nežinau, kas tvarko pasaulio laiką, šiaip man to kieno nors nuoširdžiai gaila, bet tikrai nenoriu būti jam skolingas. Aš nežinau, ar mano egzistencija tokia didinga, kad būtų galima kasmet nešti aukas ant aukuro mano garbei jau vien dėl to, kad gimiau. Ir kas toliau? Nieko. Nieko daugiau nereikia. Ir aš turiu praverti lūpas ir prastenėti sveikinimą Jonui, kvailiausiajam iš kvailių, už tai, kad jo motina, kurios gyvenime nesu matęs, išstūmė jį iš savo gleivėtų įsčių. Tik tiek. Ir kas toliau? Kasmet tas pats kartoninis džiaugsmas, malonumas vieną dieną leisti sau manyti, kad, vis dėlto, pasauliui nuskilo, kad atsiradai jame. Bet kodėl turiu teisę į kitų atmintį, kodėl turiu reikalauti, kad kas nors įrašytų savo atmintyje mano vardą ir priskirtų jam vieną datą metuose? Šypsaisi, dėkoji, lankstaisi. Kaip aiškiai tada pasijunta, kad esi tuščiaviduris it burbulas, apkabinėtas žodžiais iš citatų tinklalapio, virtualiais gėlių paveiksliukais, drėgnais rankų paspaudimais, lygiai tokia pati graži butaforija. Ne per bjauriausiai atrodai, kažką mokaisi, kažką dirbi, kasdien kažką valgai. Juk nesunku patikrinti, kad esi tuščiaviduris, užtenka pabelsti į pakaušį. Ar kas nors atsilieps iš ten? Gimei, egzistuoji – šaunuolis, sveikinu. Gimei, egzistuoji. O ar gali įvardinti dar ką nors?

Aš negaliu. Vardas? Teodoras. Tautybė? Marsietis. Užsiėmimas? Bandymas tikėti pasauliu. Ir ką? Nieko, daugiau nieko. Aš nemoku skaičiuoti, nemoku prisiminti vardų, nemoku melstis, nemoku mylėti, nemoku suformuluoti sakinio, net savo bailumo pripažinti nemoku.Mane kasmet sveikina už tai. Aš sakau: ačiū. Eikit jūs visi velniop, aš sakau.

Aš einu vienas ir vienas žiūriu į vienuolika oro balionų. Bet vienas plius vienas niekada nėra vienuolika. Spintoje guli vienas atvirukas, tegu jis ten ir supūna. Kaip galima pakelti mintį, kad tuščiaviduriais helio balionais su spalvotais užrašais „happy birthday“ grožimasi žymiai dažniau nei tikrais, gigantiškais, dangumi plaukiančiais?

Gal viskas idant vienišumo. Beribio, purvino ir lipnaus, ir dieviško, baugaus ir saldaus. Gal aš, gal balionai, gal ši sekundė. Ar mano dvi kojos, dvidešimt pirštų, į vienuoliktuką subestos akys – vienišumas? Esu mažas žemės stuburinis, kvėpuojantis gyvis. Akys, galva, nosis, smakras ir visa kita. Aš turiu Edeną, į kurį galiu žiūrėti, kol visas užslinks už medžių viršūnių. Vienišumas juk niekada nesibaigia. Turiu lygiai dešimt kojų pirštų. Pridėjus dar vieną, išeitų vienuolika – magiškas skaičius, amžinasis gyvenimas.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Create your website with WordPress.com
Pradėkite
%d bloggers like this:
search previous next tag category expand menu location phone mail time cart zoom edit close