Apie Rimą Buroką

Teksto autorė: Vaiva Birietaitė

„Atėjau į žemę sapnui“ – taip prasideda vienas ilgai asmeniniuose archyvuose saugotų Rimo Buroko eilėraščių. Stebėtinai tiksliai šiais žodžiais poetas apibūdina ryškius, istorijomis apipintus dvidešimt septynerius savo gyvenimo metus.

Rimas Burokas 1953 m. gimė ir augo Alytuje. Pašalintas iš mokyklos jaunuolis apsigyveno Vilniuje ir tapo viena ryškiausių sovietinio Vilniaus bohemos asmenybių. Būtent sostinėje ėmė sklisti kalbos apie įspūdingai atrodantį, poeziją rašantį laisvamanį, vėliau peraugusios į legendą. „Apie Rimą buvo galima paskaityti ant tuometinio jaunimo mėgtų kavinių sienų, jo minčių citatos, eilėraščių ištraukos skraidė po miestą, kaip šiais laikais skraido reklaminės skrajutės“ –  prisimena režisierius Rimas Morkūnas. Kultūriškai išsilavinęs, autentiškas poetas viešai savo kūrybos spaudoje niekada nepublikavo – toks žingsnis jam neišvengiamai būtų tapęs kompromisu su socialistine santvarka. Pasak Rimanto Kmitos, tai buvo kartos veidas, į kurį ne vienas norėjo lygiuotis. Rimas Burokas kūrė nuošalėje, savame pasaulyje, kuriame politika, priešingai nei tuometėje realybėje, jokio vaidmens nevaidino.

Dėl laisvo, normoms nepaklūstančio poeto gyvenimo prasidėjo KGB grasinimai, vėliau dažni tapo milicijos sulaikymai, mat toks gyvenimo būdas Sovietų Sąjungoje vadintas „veltėdžiavimu“. Nepanoręs keistis bei tapti „visaverčiu piliečiu“, atleistas iš pakuotojo pareigų Rimas Burokas darbo neberado. Susidarė užburtas ratas – norėdamas įsidarbinti negalėjo pateikti informacijos apie nuolatinę gyvenamąją vietą, nes tokios jis paprasčiausiai neturėjo, o jai gauti privalėjo nurodyti darbovietę. Vengdamas tarnybos sovietų kariuomenėje kelis kartus gulėjo psichiatrinėje ligoninėje. „Постоянно слышит голоса, которые читают стихи приятного содержания“ (*Nuolatos girdi balsus, kurie skaito malonaus turinio eiles), – rašoma išlikusioje ligos istorijoje.

Ironiška, bet elegantiškasis Vilniaus bohemos atstovas buvo žmogus, aplinkinius pažindinęs su rusų poezija – Ana Achmatova, Osipu Mandelštamu, Borisu Pasternaku. R. Burokas poeziją vertino kaip reiškinį – gebėdamas gyventi totalitarizmo pakraštyje su kūrėjais santvarkos ištakų nesiejo.

Ypač Rimo Buroko asmenybė įtaką darė jaunimui. Įspūdį stiprino neįprasta išvaizda – lietpaltis, plačiakraštė skrybėlė, hipiška šukuosena. Tačiau hipiu, pasak draugo Edmondo Kelmicko, jis nebuvo: „Nemanau, kad Rimas buvo ideologiškai angažuotas. Jam tai veikiau buvo laisvės ilgesys, beveik be krypties, tiesiog ilgesys, kad žmogaus orumas bent minimaliai būtų ginamas.“

Rimo Buroko poezija – elegiška, kurta pagavus akimirkos jausmui, dažnai ant lankomų kavinių „Žuvėdra“, „Vaiva“, „Žibutė“ servetėlių. Ir eilėraščio „šlifavimas“ kūrėjui nebūdingas. Tai – netobulas, tačiau melodingas, lyriškas sielos atspindys. Kritikų nuomone, literatūriškai bręsti poetui trukdė sąmoningas poezijos publikavimo atsisakymas. Rašymas sau, mylimajai Silvijai (vėliau, jau po R. Buroko mirties, būta teigiančių, jog visa poeto kūryba – jai ir dėl jos) nesudarė sąlygų reflektuoti kūrybą. Tačiau čia esama ir kitos plotmės. „Rimas nebuvo poezijos amatininkas, jis buvo poezijos tikintysis. Poezija buvo jo kelias, tiesa ir gyvenimas. Literatūros istorijos požiūriu ji atrodo kukliai, tačiau yra koordinačių sistema, kurioje ji – didžiulė. Tai – pati žmogaus siela. (…) Todėl man literatūriškai netobuli R. Buroko eilėraščiai yra nuostabūs, sugebantys parodyti, jog literatūra dar ne viskas. Yra kai kas svarbiau.“, – teigia poetas, eseistas Kęstutis Navakas.

Rimas Burokas mirė 1980 m. Lukiškių kalėjime, kur, nubaustam už „sistemingą valkatavimą“, iki paleidimo į laisvę buvo likę trys mėnesiai. Oficiali priežastis – plaučių uždegimo komplikacijos. 1992 metais išleista pirmoji poeto eilėraščių rinktinė „39 eilėraščiai“. 2008 metais į „(Ne)gyvenimo fragmentus“ surinkti dar nepublikuoti kūriniai, draugų prisiminimai, dokumentinė medžiaga.

Pasak Liudviko Jakimavičius, „Rimo Buroko likimas žymi kelią visos generacijos, subrendusios istorijos prietemose, bet nepanūdusios derėtis su rutina. (…) tampyti po saugumo ir milicijos poskyrius, mušti ir niekinti, jie išsaugojo savo poezijai tyrą ir skaidrią dvasią, apimtą elegiško liūdesio, be kristalo pagiežos ir neapykantos.“

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Create your website with WordPress.com
Pradėkite
%d bloggers like this:
search previous next tag category expand menu location phone mail time cart zoom edit close