Avangardo vėjas

Teksto autorė – Dovilė Lapinskaitė

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, prasidėjo naujas lietuvių tautos kultūrinio gyvenimo etapas, išryškinęs laisvo, tikro, kuriančio lietuvio sampratą. Pradėjo vystytis naujos ir savarankiškos poetinės pasaulėvokos, poezija kaip niekada tampa būtent individo vidinio pasaulio ritmo skambesiu akistatoje su modernėjančiu išoriniu pasauliu. Maironis patraukiamas į šoną – nepriklausomybės svajonei išsipildžius, dvasios nekelia didžiavyriai, o širdies negraudina ilgesingi dūsavimai apie tėvynę. Tokiame kontekste „Naujojo meno vėliava nešini“ į lietuviškos poezijos pasaulį įžengia keturvėjininkai.

 Keturvėjininkų sąjūdis buvo pirmasis avangardinis, panašus į Vakarų menininkų, judėjimas, kuris pirmą kartą per lietuvių literatūros istoriją sąmoningai bandė revoliucionuoti lietuvių literatūrą. „Keturvėjininkų“ pavadinimą judėjimas įgavo poetų sambūriui išleidus „Keturių vėjų“ literatūrinį žurnalą su tokio paties pavadinimo manifestu, skelbiančiu apie gimsiančią naują poetų kartą, kuri buria „kūrėjų armiją“ su tikslu nušviesti tamsias literatūros padanges. Šio sambūrio pagrindinis organizatorius ir idėjos autorius buvo poetas Kazys Binkis, kurį literatūrinės revoliucijos imtis paskatino pažintys su vokiečių ekspresionistais, modernus kultūrinis gyvenimas, avangardinio meno pasaulio pažinimas. Į judėjimą buvo įsitraukę ir poetai Petras Tarulis, Salys Šemerys, Juozas Žlabys – Žengė, Juozas Tysliava, Juozas Butkus, Teofilis Tilvytis ir kiti. Leidinys „Keturių vėjų pranašas“, išleistas 1922 metais, per ketvirtąsias Lietuvos nepriklausomybės metines ir buvo pirmasis žingsnis į tolesnę „Keturių vėjų“ žurnalo leidybą. Tai buvo pirmasis keturvėjininkų grupės pasirodymas viešai, kurio metu kūrėjai suformulavo literatūros modernizavimo programą. Skambus pavadinimas buvo pasirinktas ne veltui – K. Binkio kūryboje vėjas, vėtra, viesulas asocijuojasi su pasaulio kaita, veržlumu į naują, globalų ir progresuojantį pasaulį. Individas susitapatina su kintančiu pasauliu ir priima tai pozityviai. Taigi, atitinkami buvo ir judėjimo tikslai.

Keturvėjininkai siekė patraukti dėmesį bohemiškumu, šiuolaikiška ir maištinga laikysena. Tai puikiai atskleidžia K. Binkio strofos ištrauka: „Kam nenubodo su mūzomis laižytis – / Teverda tas lyriką. O mums pasaulis daiktais pražydęs / Širdyse mirga. / Tai ne menas – čiauškėti putpele/ Ir gulbes ir meilę seilinti rašalu. / Imame žodį – ir koją, kaip futbolą, / Sviedžiame kur į dangaus pašalę“. Jie taip pat tikėjosi orientuotis į lietuvį inteligentą – jis turėjo gauti tai, kas prieinama ir Vakarų Europos inteligentui. Vakarų Europos ir Rusijos avangardizmo postūmis į daikto, minties, sąmonės analizę paveikė ir lietuvių avangardistus. Nors keturvėjininkai nepriskyrė savęs konkrečiai meno srovei ir neturėjo „avangardistinio identiteto”, diskusijų metu, priversti nusakyti savo estetinę programą ir teorizuoti veiklos kryptį, jie priskirdavo save futuristams, turėdami galvoje rusų kubofuturistus. Stiprią įtaką tuo metu tiek K. Binkiui, tiek S. Šemeriui darė rusų kubofuturistai – Vladimiras Majakovskis, Velimiras Chlebnikovas. K. Binkis netgi buvo vadinamas lietuviškuoju Majakovskiu, nes poezijos rinkinys „100 pavasarių“ parašytas veikiant stiprioms rusų avangardo srovėms, kurias galima pažinti iš manifestiško tono, miesčioniškumo neigimo, groteskinių elementų.

Keturvėjininkai propagavo naujumą, kaip didžiausią vertybę – jie troško naujo turinio, idėjų, formų, kalbos, stiliaus. Dėl to kūrėjai į poeziją įvedė ne tik nepoetiškus žodžius, bet ir nepoetišką kalbą – jie linko į parodiją, karikatūrą, ironiją, satyrą, kartais – pašaipą. Poezijoje pradeda girdėtis mašinų užimas ir miesto triukšmas. S. Šemerio eilėraštyje „Miestiškai“ skamba: „Aš šoku gaudžiant, spiegiant fabrikų švilpukams, / Sukuos mašinų ir šekštarnių sūkury. / Ir ošesio pusnynams stogų plaukus veliant, sukant / Aš nardau tramvajų ir vagonų dubury“.

Svarbią vietą užėmė teatrališkumas ir teatras. Tai atskleidė pirmajame „Keturių vėjų“ numeryje paskelbtame S. Šemerio dramos kūrinyje „Mirties mirtis“. Teatrališkai atkleidžiamos globalios, ištobulinto karo meno problemos, ironiški, siurrealistiniai vaizdai ir personažai, vaizduojami mirties, kaip pagrindinės veikėjos, dialogai, diriguojantys karo eigą veiksmai, remarkose užrašomi patarimai, kaip žmogaus kūną panaudoti lyg medžiagą formoms ir efektams sukurti.

Kitas keturvėjininkų bruožas – gręžimasis į liaudies meną, bandymas išlaikyti nacionalinę ir kultūrinę tradiciją. Tai taip pat buvo būdinga Rytų Europos avangardui, kuris, priešingai nei italų futuristai, neskelbė deginsiąs bibliotekas ir užtvindysiąs muziejus. Liaudies meno tradicijoje keturvėjininkus domino glaudus žodžių ryšys, vaizdai, žodžio bangavimas. Jie stengėsi kultūros nesugadintą primityvų praeities meną jungti su ateities moderniu menu, tačiau liaudies kūrybos įtaka liko tik kaip citata, motyvai buvo ryškesni už gilesnius kūrybos principus. Santykį su liaudies menu gerai iliustruoja J. Tysliavos eilėraštis „Ratai“: „Keturi vežimo ratai, / Juodbėri arkliai. / Nepapratę berno metai / Tūnoti tyliai. / Arklio kaktą puošia saulė, / Akys – spinduliai. / Prunkščia, lekia per pasaulį / Bernas ir arkliai. / Pučia vėjas, vėjas pučia, / Pučia iš kalvos. / Laime, laime, ar tai tu čia / Stovi be galvos?“. Ekspresionistiški įvaizdžiai – „laimė be galvos“, dialogo užuominos, papildo jau girdėtus liaudies motyvus. Keturvėjininkų kūrybai taip pat būdingas erdvės skilimas į socialinę ir eksperimentinę. Jie laisvai žaidė konkrečiais vaizdais, daiktų „daiktiškumu“, gamtos „gamtiškumu“ ir ignoravo bekūniškumą, simbolizmo mistiką.

Vis dėlto, keturvėjininkai negriovė lyrikos formų, fonetikos, kalbos gramatikos ardymo ir keitimo fenomenų beveik nėra. O galbūt, jie netgi neįgyvendino taip siektos literatūrinės revoliucijos, nes maišto jėga prislopo (grupė išsiskirstė trečio dešimtmečio pabaigoje). Keturvėjininkai daugiau skelbė naujas meno idėjas negu jas realiai išpildė, jų karo skelbimas nusistovėjusioms normoms buvo garsesnis nei naujų formų išradinėjimo, naujinimo rezultatai. Rašytojas Juozas Tumas – Vaižgantas apie mūsų avangardistus išsireiškė taip: „Kad mūsų naujaautoriai granatomis svaidosi, yra labai gerai; tik reikia, kad tos jų granatos būtų tikrai sprogstamos ir perskrostų kietą širdžių luobą, o ne arkliamėšliai, kuriais tik akis užteškia“. Gal iš tiesų keturvėjininkai ir nesuskaldė lietuvių literatūros kiauto, audringai nenupūtė senų dulkių, tačiau tikrai paruošė dirvą po jų atėjusiems menininkams – trečiafrontininkams, grupėms „Pjūvis“, „Granitas“, „Ars“. Aktualios iki šiol yra keturvėjininkų įvestos inovacijos, įdomi XX a. pirmosios pusės meno žmogaus pasaulėvoka ir jos skambesiai lietuvių literatūroje.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Create your website at WordPress.com
Pradėkite
%d bloggers like this:
search previous next tag category expand menu location phone mail time cart zoom edit close