Nykos-Niliūno fragmentai

Teksto autorė: Kamilė Laučytė

Vakarų pasaulis prasideda Nemeikščių kaime, kuriame vienas didžiausių XX a. lietuvių poetų, literatūros kritikas, vertėjas Alfonsas Nyka-Niliūnas (tikroji pavardė Čipkus, 1919-2015) piemenaudamas savarankiškai išmoko prancūzų kalbos. Studijos Kauno universitete tapo pirmąja tremtimi iš Edeno, tėviškės. Nepaisant to, Vakarų pasaulis per knygas vėrėsi ir toliau. Jaunasis poetas, prisijungdamas prie ateitininkų meno draugijos „Šatrija“ (įkūrėjai – Juozas Eretas ir Vincas Mykolaitis-Putinas), gavo prieigą prie turtingos Teologijos-Filosofijos bibliotekos. „Šatrija“, anot Niliūno draugo Kazio Umbraso, esanti „tikra garsių literatų perykla“. Dienoraštyje pažymima: „Jau susipažinau su visais savo laidos šatrijiečiais. Esama keleto gan įdomių vyrukų: jau minėtas Kazys Umbrasas, Gediminas Jakimavičius, Vincas Kazokas, Bronius Krivickas, Mamertas Indriliūnas, Pranas Stepulis. (…) kartais pasirodo jau baigę ir literatūrinėmis garsenybėmis tapę šatrijiečiai: neseniai buvo atėjęs Brazdžionis, po to Vaičiulaitis.“ (1938) Atgavus Vilnių, Niliūnas išvyksta ten mokytis. Frontui priartėjus prie Lietuvos, 1944 m. jis pasitraukia į Vakarus, nesitikėdamas, jog patiria savo antrąjį tremtį – neskubėdamas nuo Kauno iki Tauragės vyko du mėnesius. Keliauti toliau į Europą jį skatino kultūros išmanymas, dėl kurio Niliūnui nebuvo sunku rasti bendrą kalbą su vietiniais gyventojais: „Prasideda kasdieninis dialogas. Vietoje guten Morgen deklamuoju pirmąjį Romos elegijų distichą: / Saget, Steine, mir an, / – Guten Morgen, mein Herr! / O sprecht, ihr hohen Paläste! / – Ich glaube, Herr Jurgis ist noch im Bett. / Strassen, redet ein Wort! / – Ich frage mal nach. /  Ir nueina pasiklausti. Grįžusi į mano disticho pabaigą: / Genius, regst du dich nicht? / ji atsako: – Herr Jurgis lässt Sie bitten. / Ir taip beveik kiekvieną dieną. Tik eilėraštį retkarčiais pakeičiu į Wer reitet so spät, Was hör ich draussen vor dem Tor etc.“ (1945-03-21)  

Vokietijoje, kurioje Niliūnas studijavo ir mokytojavo, 1946 m. išleidžiamas pirmasis jo poezijos rinkinys „Praradimo simfonijos“. Anksti apčiuopta išėjimo tema tapo pagrindine visoje kūryboje. Nemeikščiai virsta Eldoradu, Pažadėtąja žeme. Prarastieji namai netapatinami su kaimu, bet įgyjamas universalumo dėmuo. Nykos-Niliūno eilėraščiai – ilgi, pasakojantys, atkuriantys patirtį, iki tol lietuvių literatūroje gyvavo lyrinė poezija. Anot tyrinėtojos Giedrės Šmitienės, eilėraščių autobiografiškumas yra slepiamas – nei vienas iš jų nėra skirtas Nemeikščiams ar netoliese esančiai Utenai, tačiau nuvykus į poeto gimtinę, atpažįstami aprašomi kraštovaizdžiai. Bet ir iš jo „Dienoraščio fragmentų“, tapusių ilgiausiu apimtimi (išleista 4 tomuose) ir rašymo trukme (1938-2012, t. y. 74 m.) lietuvių literatūros kūriniu, nėra viskas sužinoma. Tik neseniai tyrinėtojai atrado, kad Niliūnas išvyko studijuoti baigęs tik pradines klases, o likusį mokyklinį kursą išmoko pats. Tačiau dienoraštyje gausu filosofinių minčių, jis pasižymi inteligentiškumu – autorius mini perskaitytas knygas, sutiktus kitus įtakingus literatus. „Jis turėjo išgyventi didžiulį skirtumą tarp aplinkos, kurioje augo, ir aplinkos, į kurią išėjo. Ši įtampa retai pasirodo, bet man regisi, kad ji skaudžiai egzistuoja visą jo gyvenimą. Ir tai, kad Niliūnas negrįžo į Lietuvą, kai jau galėjo grįžti, irgi matyčiau šios įtampos kontekste“, – sako G. Šmitienė.

Persikrausčius į Baltimorę, būnant užsisklendusiam (iš pradžių poetas nemokėjo kalbos, menkai pažinojo Amerikos kultūrą), erdvė tapo uždara. Vis dėlto, kitaip nei dauguma kuriančių išeivių, jis turėjo galimybę dirbti literatūrai artimoje aplinkoje – Vašingtono Kongreso bibliotekoje. 1951 m. išleidžiama antologija „Žemė“, nuo kurios kyla žemininkų pavadinimas, su Kazio Bradūno, Vytauto Mačernio, Juozo Kėkšto, Henriko Nagio ir paties Alfonso Nykos-Niliūno poezija: „Atėjo Kazys pasitarti jo sumanytos poezijos antologijos reikalu. (…) Pavadinti jis ją siūlo Atolu. Man atrodo, tai būtų anachronistinis, pavėlavęs, pernelyg „veidu į kaimą“, nebeturįs nieko bendra su šia diena pavadinimas, lyg ir grąžinąs į prieštvaninius Vaivorykštės, Pirmojo baro ir Gubų laikus. Bet jis norįs, kad jame būtų koks nors ryšys su Lietuvos žeme. Aš jam sakau: kodėl tad nepavadinti paprasčiausiai Žeme. Tai būtų daugiaprasmis, plačios apimties, galimas įvairiai interpretuoti ir lengvai susimbolinamas pavadinimas, lygiai gerai tinkąs ir Kėkšto, ir jo paties poezijai. Jis sako apie tai dar pagalvosiąs“, „jau beveik susitaikė su Žeme, nors dar galutinai ir neatsisakė prisegti jai kokį nors epitetą. Aš jam sakau, kad neverta dėl to per daug jaudintis, nes pavadinimo vertė vis tiek beveik šimtu procentų pareis nuo pačios knygos vertės ir pasisekimo.“ (1949) Niliūnas pasižymi ir kaip aštrus literatūros kritikas, tapęs vienu iš JAV lietuvių literatūros žurnalo „Literatūros lankai“ steigėjų. Jis pats teigė, kad rašo ne kritiką, o recenzijas, kuriose yra daugiau subjektyvumo, ko pasigenda lietuviškoje spaudoje. Poetas Kornelijus Platelis pasakoja du kartus susitikęs su Niliūnu, o pirmojo susitikimo apibūdinimas tvirtina išeivio literatūros išmanymą: „Per tas dvi valandas, kurias praleidome kartu, su A. Nyka-Niliūnu išgėrėme lygiai 750 gramų viskio ir aptarėme visą lietuvių literatūrą.“ Mokėdamas ne vieną užsienio kalbą, Alfonsas Nyka-Niliūnas lietuviams suteikė galimybę savąja kalba pažinti Vakarų pasaulį: išvertė W. Shakespeare‘o „Hamletą“, Ch. Baudelaire‘o „Paryžiaus spliną“, Vergilijaus „Georgikas“, Giesmių giesmę, A. Rimbaud, H. Michaux, T. S. Eliot‘o ir kitų rašytojų kūrinius.

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, Alfonsas Nyka-Niliūnas negrįžo į ją gyventi, iš jo buvo atimta pilietybė, bet poetas ginčijosi: „Aš turiu legalų Lietuvos pasą, nepriklausomos Lietuvos pasą. Turėčiau paduoti prašymą. Aš to nenoriu daryti. Kodėl turiu paduot prašymą? Tokiu būdu pripažinčiau Lietuvos aneksiją“. 1997 m. jam buvo paskirta Nacionalinė kultūros ir  meno premija ir tėvynėn grįžo 1998 m. Vilnius jo akimis buvo visai nepasikeitęs, tik labiau apšepęs, kas, jo manymu, miestui labai tinka, bet pakitusi tėviškė sutikta skaudžiau: „Buvau Nemeikščiuose, bet ir ten nieko nebėra. Viskas neatpažįstama ir kelia tik graudulį. To aš važiuodamas čia labiausiai ir bijojau. Nebegaliu rasti jokio kontakto. Kad aš neberadau, ko tikėjausi, nei kiek nepakeis mano turėto gimtinės vaizdo. Gal tik dar labiau paryškins kai kuriuos aspektus. Aš vis tiek nebegyvenu tuo pačiu laiku, kuris buvo prieš 54-erius metus. Aš iš tikrųjų ir gyvenau Nemeikščiuose ar Utenoje. Aš niekur pasaulyje nepritapau, niekas ir niekur man netapo sava. Utena yra vienintelė vieta, kurioje galima gyventi. Visur kitur viskas yra tiktai iliuzija.“ Jo atvykimas nebuvo plačiai viešinamas, kitaip nei B. Brazdžionio, tačiau susitikimo metu su rašytoju salės buvo pilnos.

Sukrėstas žmonos Aleksandros mirties, Nyka-Niliūnas baigia rašyti savo dienoraštį. „Jei mirčiau žiemą, / Atidaryk langą, / Kad mano sielą galėtų / Sningant / Parskristi namo,“ – galima sakyt, poeto noras išsipildė: po kelerių metų, eidamas 96-uosius metus 2015 m. sausio mėnesį anapilin išėjo ir poetas. Jo ir sūnaus Horacijaus urnas vaikai Berenika ir Aristidas parvežė į Uteną, palaidojo šalia Niliūno tėvų. Pagaliau jis visam laikui grįžo į Edeną.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Create your website at WordPress.com
Pradėkite
%d bloggers like this:
search previous next tag category expand menu location phone mail time cart zoom edit close