Khemiri: „Viskas, ko neprisimenu“

Knygos rekomendacijos autorius: Vincentas Klipčius

Genialumas man yra toks dalykas, kuriam niekada negalėjau rasti apibrėžimo, tačiau visada atsirasdavo toks momentas, kada šį žodį galėjau puikiai pritaikyti. Jausmas, kuris užplūsta pirmiausia pradėjus skaityti Jonas Hassen Khemiri romaną „Viskas, ko neprisimenu“ yra nesupratimo ir keistumo jausmas, lyg patekus į kažką, kas būtų ne nušlifuotas ir išbaigtas kūrinys, tačiau meno kūrinio su pretenzija būti geru kūriniu kūrimo dirbtuvės. Vis toliau skaitant šį kūrinį atsiranda vis labiau užtikrinantis jausmas, kad tai, ką skaitai, yra genialu.

Khemiri romanas „Viskas, ko neprisimenu“ (orig. Allt jag inte minns) stebina ne tik siužetu (jei tai, kas vyksta toje knygoje galima vadinti siužetu), nepaprastu sąmoju ir humoro jausmu, bet visų pirma netiesioginiu permąstymu to, kas gali būti suprantama kaip meno kūrinys. Kūrinys kibirkščiuoja originalumu tiek siužeto, tiek meninio kūrinio raiškos prasme.

Jeigu reikėtų pasakyti, kokia yra pagrindinė šio kūrinio tema, tai ko gero reiktų atsigręžti į pavadinimą. Nes pats kūrinys įtraukia daug temų, užkabina daug fundamentalių bendražmogiško buvimo ir vidinių žmogaus egzistencijos klausimų. Romanas pateikia daug medžiagos gilesniems apmąstymams, nors pačių situacijų ir nepateikia kaip probleminių, bet vaizduoja jas kaip natūralias. Tad iš pradžių reikėtų keletą jų išskleisti, o tik tada sugrįžti prie pavadinimo, nes jis jas apjungia į visumą.

Visų pirma tai romanas, gvildenantis autentiško žmogaus temą. Romanas prasideda nuo pasakojimų apie autokatastrofoje žuvusį Samuelį, taip lyg mėginant retrospektyviai atkurti paskutines jaunuolio dienas. Labai greitai paaiškėja, kad artimųjų ir jį pažinojusių žmonių pasakojimai virsta pačios asmenybės aptarimu. Nuo familiarų pasakojimų pereinama prie Samuelio keisto būdo, plačiajai visuomenei, sakykime, neįprasto elgesio aptarimo. Netiesiogiai užklausiama – ar nebus taip, kad gal taip netyčia šita tragedija buvo natūrali paties žmogaus gyvenimo būdo ir jo specifinio supratimo apie gyvenimą išdava. Visame romane kvestionuojama ir Samuelio seksualinė orientacija, nors pats siužetas, paviršutiniškai žvelgiant, liudytų, jog su pastaruoju dalyku buvo gana aišku, visgi romane kvestionuojama žmogaus lytinė tapatybė kaip tokia ir tai sudaro vieną iš esminių romanų ašių – žmogaus autentiškumo ir laisvo pasirinkimo klausimą. Tai nėra reta, bet gana drąsi tema švedų literatūroje, nes ten autentiškumo užklausimas dažnai suprantamas kaip būtinas aspektas kiekvieno žmogaus individualiame asmeniniame gyvenime. Tad kiltų klausimas, kodėl vėl reikia gvildenti šią temą? Prie jos tenka sugrįžti iš kitų kontekstų, kuriuos įtraukia kūrinys.

Kita svarbi tema – pabėgėliai. Nesunku įvertinti, kad ir pats kūrinio autorius nėra grynakraujis švedas ne tik dėl švedams visiškai nebūdingos pavardės (ten pagal tradiciją pavardė yra rudimentinis tėvavardis), tačiau ir dėl vardų bei akivaizdžių musulmoniškų šaknų. Romane atskleidžiama ne tik pabėgėlių integracijos į visuomenę problema, tačiau vėlgi lygiai taip pat netiesiogiai vaizduojama tokio reiškinio kaip „pabėgimas“ priežastys ir valstybės, priimančios tokius žmones, sprendimai. Taip pat romane paliečiama kur kas daugiau – pačių pabėgėlių tarpusavio santykiai ir santykiai su švedų visuomene. Iš pastarosios tikrai yra ko pasimokyti – visų pirma drąsos, visų antra racionalumo. Pabėgėlių tema nėra vaizduojama tik vienpusiškai. Romane paliečiami tiek kalbos nemokantys ir dokumentų neturintys nauji atvykėliai, negalintys atsigauti nuo savojoje šalyje patirto emocinio šoko ir fizinio išnaudojimo, tiek tie žmonės, kurie jau gimė ir užaugo Švedijoje, ir yra visateisiai šios šalies piliečiai. Tačiau ar tikrai pabėgėlių prastas gyvenimas susijęs su represijomis jų gyvenamosiose šalyse, iš kurių jie bėgo? Kas iš tikrųjų tave padaro tam tikros šalies piliečiu?

Atrodytų, kad pabėgėlių tema yra šiandienos aktuali tema. Tačiau ar iš tikrųjų? Šekspyro tradicijos kūriniuose pabėgimas buvo suprantamas kaip siekimas asmeninės laimės ir pasiaukojimas meilės vardan. XX a. kūryboje dažna tema literatūroje yra dezertyrų – iš karo lauko bėgančiųjų – tema. Tad iš tikrųjų romanas gvildena vieną fundamentaliausių žmogaus egzistencijos reiškinių – bėgimą kaip kovą už savo asmeninę laimę ir siekį laisvai rinktis. Tad pabėgėlių, kaip aktualios šiandienos problemos klausimas, vėl grąžina prie autentiško žmogaus klausimo kėlimo. Ką reiškia užklausti: ar aš laimingas? Neretai asmeniniai siekiai atsimuša į gyvybiškai svarbų klausimą: ar galiu išlikti gyvas kaip žmogus tokioje visuomėje, kurioje man teko atsidurti? Tad romanas yra ir kartu ir apie rasinių, tautinių ir seksualinių mažumų integraciją į Švedijos visuomenę ir kartu apie priežastis, trukdančias šią integraciją.

Romanas taip pat kelia ir to, kas yra pati literatūra, klausimą. Nesunku pastebėti, kad romanas yra nebaigtas žmogaus rankraštis. Tekstas, sudarytas iš renkamos medžiagos apie žuvusio (ar nusižudžiusio) Samuelio paskutines gyvenimo dienas ir kartu jo asmenybę. Kitaip tariant tai – tariamų pašnekovų įrašai ir keletas paties rašančiojo pastabų. Tokiu būdu romanas pasirodo kaip autentiškas tuo, kad jame skaitoma nekoreguota žmogaus kalba. Grožinė literatūra dažnai suprantama kaip dailiai nušlifuotas ir mintis išgryninęs tekstas. Čia patenkama tarp tokio kalbėjimo, kuris ir yra natūralus mūsų tarpusavio bendravimas. Kiekvieno veikėjo žodžiai – autentiški. Sakiniai specifiniai, svyruojantys, nevienodi, keistai dėliojamais žodžiais, pilni kasdienės kalbos parazitizmų (tipo, šita, va, nu žodžiu, atseit), atsitiktinių keiksmažodžių ir kitų natūralių dalykų, kurie žmogaus kalbą daro gyvą ir nuoširdžią. Tokiu būdu romane užklausiame ir tai, ką reiškia rašyti. Ar iš tikrųjų išgrynintą literatūrą galime pavadinti „kasdieniška“ ir ar nudailintas siužetas gali pretenduoti į kažką panašaus kaip kasdienis gyvenimas. Ar nebus taip, kad specifinis literatūros registras ir lemia, kad literatūra nėra jokiu pavidalu sutapatinama su kasdienišku gyvenimu? Romane keliamas ir dar vienas klausimas – ką reiškia parašyti žmogaus biografiją? Ką reiškia apie kažką papasakoti niekada to žmogaus gyvai nepažinojus? Ir ar išvis – bendrauti su žmogumi gyvai suteiktų teisę tau apie jį pasakoti? Kiek įmanoma žmogų pažinti? Kiek galima apie jį papasakoti? Ar tai daryti turi bent kažkokią vertę? Toks romano pobūdis priverčia susimąstyti.

Taigi susiduriama su metaliteratūra, t. y. literatūrą literatūroje. Jos nagrinėjamą savo pačios priemonėmis. Tai romanas apie konkretų žmogų, apie kurį kitas žmogus nori parašyti knygą, tačiau kartu ir apie šį rašantį žmogų. Tai romanas apie konkretų žmogų, bet kartu apie kitus žmones, nes ar nebus taip, kad „pasakyk su kuo draugauji ir aš pasakysiu, kas tu esi“? Trečiojoje romano dalyje šis literatūros pobūdis tiesiog kibirkščiuoja.

Taigi, romano pavadinimas. Atminties problema romane paliečiama ir tiesiogiai, ir netiesiogiai. Viena vertus, Samuelis – žmogus, kuris kenčia nuo atminties sutirikimų. Kyla klausimas – kas yra tie dalykai, kuriuos prisimename? Kaip mes atsirenkame, ką atsiminti? Kodėl vienų dalykų negebame įsiminti, o kiti be pastangų įstringa. Paraleliai šalia Samuelio vaizduojama ir Alzheimerio kamuojama Samuelio močiutė, kurios gebėjimas prisiminti yra nekontroliuojamas, kaip ir Samuelio (?), procesas. Tačiau, ką reiškia prisiminti apskritai? Ar neprisimenu dėl to, kad tai nėra svarbu man, ar dėl to, kad visuomenė tam tikrus dalykus įteigia kaip nereikšmingus? Jeigu reikėtų papasakoti apie draugo, sūnaus, mylimojo, meilužio gyvenimą, ką iš jo prisimintume? Ką pasirinktume kaip dalykus, vertus dėmesio papasakoti? Ką norėtume atskleisti apie tą žmogų? Kokią tiesą sufalsifikuotume? O jeigu reikėtų pristatyti savo šalį, jos kultūrą – kokius žmones paminėtume, o kokias visuomenės grupes pamirštume? Ką vadiname švedu, o ką – švedų kultūra? Kas yra Švedija? Tą patį galima paklausti ir apie savo šalį.

Jonas Hassen Khemiri stilius ypatingas ne tik dėl nešlifuotos kalbos, bet ir kompleksinio kalbėjimo būdo. Apie tuos pačius įvykius žvelgiama iš daugiau nei vieno žmogaus perspektyvos, tie patys žmonės apibūdinami iš skirtingų požiūrio taškų. Romanas yra ne tik gilus psichologinis tekstas, tačiau ir aštri Švedijos ir – dar daugiau – šiandieninės Europos, taigi ir mūsų pačių, kritika. Romanas „Viskas, ko neprisimenu“ (2005) įtrauktas į 10 geriausių švedų kalba parašytų romanų sąrašą 2000-2010 metais. Nors ir nesu susipažinęs su tolesne Khemiri kūryba, tokių kūrinių autoriai gali būti suprantami kaip turintys labai aiškią priežastį gauti Nobelio literatūros premiją, tačiau autoriaus tautybė neleis jam būti apdovanotam šiuo apdovanojimo. Belieka laukti ir tikėtis Šiaurės Šalių Tarybos premijos.

Romanas „Viskas, ko neprisimenu“ apdovanotas prestižiškiausia Švedijoje Augusto premija. Šia premija apdovanoti kūriniai pirmiausia išsiskiria išskirtiniu originalumu ir prozos grakštumu. Tai vienas patikimiausių Europos apdovanojimų.

Jonas Hassen Khemiri yra pirmasis švediškai rašantis autorius, kurio kūrybą publikavo New Yorker (2017).

Šį romaną pasiėmiau skaityti kelionės po Lietuvą metu. Taip jau gavosi (nėra netikėta, žinoma), kad romanas buvo gerokai įdomiau nei pati kelionė. Knygą išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, išvertė Raimonda Jonkutė. Leidykloje romaną galima nusipirkti už 11 eurų. Tai vienas iš tų kūrinių, kuriuos norisi perskaityti dar kartą. Vos baigus skaityti knygą labai gerai paaiškėja kodėl.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Create your website at WordPress.com
Pradėkite
%d bloggers like this:
search previous next tag category expand menu location phone mail time cart zoom edit close