Radauskas išeivijoje

Teksto autorė – Aušra Kaminskaitė

Prieš pradedant pasakoti apie Henriką Radauską išeivijos metais potarpukariniu metu, svarbu paminėti mažiau žinomą poeto ankstyvosios biografijos dalį. Su karo pabėgėlio patirtimi H. Radauskui teko susidurti jam dar būnant ketverių. Dėl iškilusių Pirmojo pasaulinio karo grėsmių Radauskų šeima – tėvas Bernardas, motina Amalija, vienmetis dvynys brolis Bruno ir pats Henrikas – pasitraukė į Sibirą, Novonikolajevską (dabar – Novosibirskas). 1921 m. Radauskai grįžo į Lietuvą, Henrikui jau buvo vienuolika. Šis epizodas svarbus tuo, jog iš dalies galėtų papildyti H. Radausko poezijos tematikos antrines interpretacijas. Tokios pirmosios ir, dažniausiai, žmogui pamatinės gyvenimo patirtys, liudijančios apie pastovių namų nebuvimą, galbūt ir lėmė tėvynės temos eliminavimą, kilusio, galimai, iš negebėjimo prisirišti prie vienos vietos. Gali pasirodyti keista, žinant tuometines išeivijos rašytojų namų, tėvynės ilgesio nuotaikas, atsispindėjusias jų tekstuose, kad H. Radauskas apie išeivio dalią poezijoje nekalbėdavo. Toks nesutapimas (ir ne tik jis) H. Radausko kūrybą paverčia neginčijamai išskirtine ir universalia, visais laikais tinkančia aptarti žmogaus patirtį. Šiuo klausimu įtarimus dėl tikslingai slėptų sentimentalių tėvynės ilgesio jausmų iškart prasklaido paties H. Radausko išreikšta pozicija apie pasikeitusią gyvenamąją aplinką įsikūrus JAV: „Su tikra baime (ir džiaugsmu) pastebiu, kad nei vienu, nei kitu atžvilgiu tas kontinentas, bent man, pastebimos įtakos nepadarė“ (H. Radauskas „Apie poeziją“, 1956).

Septynerius H. Radausko vaikystės metus trukęs pasitraukimas į Sibirą buvo pirmas ir, deja, nepaskutinis bėgimas ieškant saugaus prieglobsčio nuo karo grėsmių. Tarpukariu H. Radauskas spėjo pabaigti Juozo Balčikonio gimnaziją Panevėžyje, įgyti žinių Lietuvos (dabar – Vytauto Didžiojo) universitete. Studijų metais susipažino su būsima žmona Vera Sotnikovaite, kilusia iš Čartoriskių giminės. Nesunku būtų numanyti, jog kilmingos giminės aplinkoje brendęs V. Sotnikovaitės platus kultūrinis išsilavinimas suvedė šiuos žmones į bendrystę. Praėjus septyneriems metams po vedybų, Verai, jau Radauskienei, ir H. Radauskui teko kartu trauktis į Vakarus 1944 m. Prieš tai dar spėjo pasirodyti H. Radausko eilėraščių rinkinys „Fontanas“ (1935), tačiau po to laisvas poezijos žodis galėjo skambėti tik išeivijoje.

Pirmuoju Radauskų prieglobsčiu tapo Berlynas, iš kurio jiems – nuskurusiems bei išvargusiems – teko bėgti jau 1946 m. sovietų okupuoto miesto – nežinia, kodėl buvo laukta paskutinės minutės. Antroji stotelė tapo H. Radausko brolio Bruno namai Hahno mieste, taip pat Vokietijoje. Apie gyvenimo Berlyne sunkumus H. Radauskas pažįstamiems neužsimindavo, tačiau poezijoje šios patirtys paliko žymę. Ji buvo reiškiama, kaip ilgametis draugas Jurgis Blekaitis įvardino, „pilnutine olimpiška panieka“. Berlyno eilėraščiuose, pasirodžiusiuose 1950 m., „Šventė parke“, „Pavasaris“, „Ąžuolas“, „Birželis“, „Mėlynos gėlės vakare“ jaučiamos melancholiškos, tačiau tvirto poetinio apsisprendimo nuotaikos. Apie tokį poetinį apsisprendimą H. Radauskas yra pasisakęs ir tiesiogiai: „Pas mus net buvo bandyta tvirtinti, kad poezija, pasiėmusi skepetaitę, turinti šluostyti ašaras ir padėti vargstantiems. Čia jau aiškiai sumaišyti poezijos ir Salvation Army[1] uždaviniai“ (H. Radauskas „Apie poeziją“, 1956). H. Radauskas niekuomet iš poezijos nereikalavo paguodos, todėl nei viename eilėraštyje, parašytame tarpukariu ar išeivijoje, kad ir kokie sunkumai būtų beužklupę, nerasime sentimentalių pagraudenimų. H. Radausko nuomonė poezijos paskirties klausimu visuomet buvo tvirta ir nepalenkiama; štai, kaip buvo pasisakyta interviu „Kol eilutės pavirsta eilėraščiu“: „Poezija yra pasakos suaugusiems, turintiems fantaziją ir keliantiems galvą aukščiau bliūdo, iš kurio valgoma“ („Mokslas, menas, kultūra“, 1966). Taigi, įvardintasis „bliūdas“ – yra tiek buities, tiek šiuo atveju ir išeiviškosios kasdienybės įvaizdis. Tai, kad H. Radausko poezija nebuvo paralyžiuota tragiškų karo patirčių, akivaizdžiai byloja apie nepalaužiamas kūrybines galias bei žymi tvirtą poeto identitetą.

Po trejų metų, nuo apsistojimo Henriko brolio Bruno namuose Hahne, Radauskai išvyko gyventi į savo paskutinę stotelę – JAV. Žinoma, ir čia reikėjo nemažai laiko, kol gyvenimas įgavo bent kiek pastovumo. H. Radauskui teko juodadarbiauti: iš pradžių Čikagoje, F. W. Woolwortho prekių sandėlyje lankstant kartoną, paskui – gamykloje lankstant metalines stalų ir kėdžių kojas. Taip H. Radauskui teko dirbti aštuonerius metus, kol galiausiai pavyko įsidarbinti Kongreso bibliotekos tarnautoju Vašingtone. Nepaisant žymiai pagerėjusių darbo sąlygų, dar ir prieš įsidarbinant bibliotekoje, H. Radauskas laisvą laiką visuomet skirdavo maloniausiai gyvenimo sričiai – menui. Dažniausiai su J. Blekaičiu šeštadieniais keliaudavo tokiu maršrutu: Meno institutas Mičigano aveniu, privati galerija šalia Chicago Tribune bokšto, Čikagos viešosios bibliotekos svetimų kalbų skyrius, kino teatras prie Čikagos orkestro rūmų, vyninė Clark gatvėje ir galiausiai – Radauskų namai. Taigi, net ir sunkiausiais gyvenimo etapais H. Radauskas gebėdavo nusigręžti nuo minėtojo „bliūdo“. Net ir netekus darbo po ketverių metų pareigingos tarnybos Kongreso bibliotekoje, H. Radauskas nenusileido tokiam gyvenimo smūgiui; geriausiai tai iliustruotų J. Blekaičio pasakojimas:

Pagaliau, rudenį, viena iš mūsų būrelio drauge švenčiamų dienų: Veros vardadienis.<…> Kai truputį vėliau už kitus pasibeldžiu į duris, kurias man atveria pati varduvininkė, nustebęs matau visai neįprastą vaizdą: Radauskas kvatojasi, apkabinęs Nyką[2] per petį, abu kone šoka, linksmi be galo, lyg būtų nepaprastai pasisekusio, laimingo vakaro pabaiga, o ne pati suėjimo pradžia. O Radauskienė man pakužda: „Šiandien Henriką atleido“.

(„Radauskas. Apie kūrybą ir save. Recenzijos ir straipsniai. Henrikas Radauskas atsiminimuose ir kritikoje“, 1994.)

Taigi, H. Radauskas, koks buvo, toks ir išliko: šokdinantis poeziją, pakilęs virš visų prie blankios realybės kaustančių įvykių. Gyvenimo JAV metu buvo išleista didžioji H. Radausko kūrybos dalis – tai eilėraščių rinkiniai „Strėlė danguje“ (1950), „Žiemos daina“ (1955), „Žaibai ir vėjai“ (1965). Rinkinyje „Žiemos daina“ atsiranda savo forma naujų, poetine proza, parašytų eilėraščių. Prozos derinimas su poezija H. Radauskui buvo ganėtinai nebūdingas pasirinkimas, žinant jo išgrynintą eilėraščių poetiką. Tokį formos pokytį H. Radauskas aiškino taip:

Daugumas paskutinio skyriaus dalykų (ypač ilgesnieji) yra, tinkamesnio termino nerandant, kaip ir epinio pobūdžio ir jie nekaip pasijustų eilėraščio rėmuose. Pastarajai formai taip pat nelabai tiktų palinkimas į savotišką „tikslumą“ (tegu ir ne fotografine prasme). Be to, buvo įdomu, atsisakius nuo metrinio-strofinio eilėraščio reikalavimų, susidurti su negailestingai griežtais (tegu ir ne visada ir ne visų įžiūrimais) dėsniais, valdančiais tą žanrą.

(H. Radauskas „Apie poeziją“, 1956)

Akivaizdu, jog šio kūrybos pokyčio neįmanoma priskirti sunkioms buities aplinkybėms; stereotipu, jog proza, kaip žanras, yra buitiškesnis, čia taip pat nesivadovaujama.

H. Radausko lyros stygos nutrūko 1970 m. rugpjūčio 27 dieną ištikus širdies smūgiui. Brolis Bruno su J. Blekaičiu išrinko Cedar Hill kapines. Jose augo H. Radauskui žavesį kėlusios sedulos. Kapo kojūgalyje buvo įdėta bronzinė lentelė su vardu, gimimo ir mirties datomis bei dvejomis eilutėmis, iš vieno paskutiniųjų H. Radausko eilėraščių „Sugrįžimas“:

Ir spindėjimą žalio lapo

Tu pasiėmei su savim.

H. Radauskas šį spindintį žalią lapą, išskirtinės poezijos gyvastį, nešiojosi ir niekada nepametė nei griaudžiant krentančioms bomboms, nei vargstant sunkiuose, monotoniškuose darbuose. H. Radauskas nebuvo „prie meno“ – jis gyveno mene. Dėl šios priežasties lietuvių literatūra yra papildyta išskirtinai aukštos meninės vertės tekstais, kibirkščiuojančiais tūkstantmete poezijos ugnimi.


[1] The Salvation Army – krikščionių Bažnyčios organizacija, užsiimanti labdaringa veikla.

[2] Alfonsas Nyka-Niliūnas – XX a. lietuvių poetas, literatūros kritikas, vertėjas.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Create your website at WordPress.com
Pradėkite
%d bloggers like this:
search previous next tag category expand menu location phone mail time cart zoom edit close