Sartre: „Siena“

Knygos rekomendacijos autorė: Eglė Eidėnaitė

Perskaičius keletą Jean‑Paul Sartre grožinių kūrinių, visų pirma, romaną „Šleikštulį“ (La Nausée 1938), o dabar ir metais vėliau parašytą „Siena“ (Le Mur 1939), išties darosi šleikštu ir pats jautiesi it gerai trinkteltas į sieną, tai priverčia stabtelėti ir gerai pagalvoti, ar būtų protinga tęsti pažintį su vienu žymiausiu XX a. filosofinės minties korifėjų grožine kūryba, kai ir taip gyventi nėra malonu.

Nūdien kova už lygybę ir teisingumą, teisę ir būtį, ypač rasinės ir seksualinės diskriminacijos kontekste, tampa niūria kasdienybe, diagnozuojančia šiuolaikinės visuomenės negalias. Panašūs negalavimai, pasitelkiant alegorijas, pavyzdžiui, išprotėjimas („Kambarys“) ir pagrindinio personažo noras tapti pakrikusios sąmonės dalimi gali būti suprastas kaip visuomenėje nusistovėjusio status quo ir siekio iš jo ištrūkti koreliacija, fiksuojami ir per Antrojo pasaulinio karo klaiką pasirodžiusiame bei iškart po jo bestseleriu tapusiame novelių rinkinyje, rezonuojančiame žmogaus sąmonėje kaip laisvos valios ir akistatos su mirtimi sąsaja.

Žmogaus laikysena ribinėse situacijose, juoba mirties akivaizdoje, kurioje pamatiniu dalyku tampa pastanga suvokti savąjį Aš, yra įprasta novelių situacija. Remiantis Sartre‘o egzistencializmo filosofija, žmogus pirmiausia egzistuoja. Būdamas iš prigimties laisvas, jis kuria savo prasmę bei vertybes ir taip suformuoja savo esmę. Čia išryškėja ir atsakomybė už save – tai dar viena rašytojo kūrybos dominantė. Visų pirma, egzistuojant, o tik po to, kuriant prasmę, randasi pasirinkimo įmanomumas, kuris tampa fatalus atsidūrus ribinėje situacijoje t. y. padėtyje be išeities. Taigi, mirties, asmens laisvės, atsakomybės ir pasirinkimo aspektai apibrėžia esmines Sartre kūrybos temas bei pasirodo kaip autentiškos egzistencializmo filosofijos dėmenys.

Novelėje „Siena“, pasakojamoje pirmuoju asmeniu,  esmine egzitencialistams taip svarbaus savojo „Aš“ konstitucijai tampa laukimo būsena. Sartre‘ui įdomu pasidaro tai, kas vyksta žmogaus sąmonėje tą akimirką nuo mirties nuosprendžio paskelbimo iki jos įvykdymo – šiuo atveju, sušaudymo prie sienos. („ <…> Dabar mano gyvenimas buvo baigtas, užrištas kaip maišas, tačiau tai, kas buvo jo viduje, liko neužbaigta“, p. 21) Čia išryškėja mirtingumo ir iš šio supratimo išplaukiantis asmens laisvės ryšys, kuris dar labiau sustiprinamas pasitelkiant erdvės konstravimo principą. Aklina, iš visų pusių spaudžianti vienutės erdvė ir sušaudymas prie sienos – tai žmogaus užspęsto kampan ir atsidūrusio padėtyje be išeities būklė.

Tiek „Sienoje“, tiek novelėje „Kambarys“ erdvė išlieka reikšmingu teksto prasmės suvokimo komponentu. Kaip Nobelio premijos laureato A. Gide‘o ar F. Kafka‘os kūryboje, taip ir Sartre‘o novelėje, kambarys reiškia asmens atskirtį, kurią patiria pagrindinė veikėja Eva, nesėkmingai siekdama įsiskverbti į išprotėjusio vyro Pjero sąmonę.

Novelėje, pavadinimu „Herostratas“, trisdešimt trejų metų protagonistas Ilberas – dienas leidžia tamsiame kambaryje ir yra priešingybė Kristui, siekusiam atpirkti žmoniją. Ilbero misija – išvaduoti savo puolusį Aš. Per pasikartojančius sapnus, šaudymo vaizdinius ir fizionominius kismus pagrindinio veikėjo vaizduotė kuria naują savojo Aš sampratą („Su savim turėjau pistoletą, daiktą, kuris šauna ir kelia triukšmą. Bet tikrumo sėmiausi ne iš jo, o iš savęs: buvau būtybė iš šautuvų, petardų ir bombų pasaulio“, p. 71). Ilberas, kaip ir Herostratas, sugriovęs Artemidės šventyklą, savąjį Aš siekia įrašyti į žmonijos atmintį; vis dėlto ši jo pastanga žlunga, nesugebėjus įvykdyti savižudybės. Tekste kvestionuojamos savo ir Kito laisvės ribos.

„Jei jie galėtų taip gulėti amžinai, skaistūs ir liūdni kaip du našlaičiai; bet tai neįmanoma, gyvenime taip nebūna. Gyvenimas – didžiulė banga, užliejusi Lulu ir išplėšusi ją iš Anri rankų“ (p. 115) , – Novelės „Intymumas“ dėmesio centre – sutuoktinių  Lulu ir Anri santykiai. Šiame Sartre‘o pasakojime Lulu susiduria su dilema – ar palikti nemylimą vyrą, ar išvykti su Kitu? Pasirinkta konformistinė pozicija, melas sau ir kitiems, negebėjimas atskirti emocijų nuo jausmų patvirtina, jog būti vienam nepakanka – reikalingas kasdienis patogus buvimas Kituose.

Paskutinėje rinkinio novelėje „Viršininko vaikystė“ atskleidžiamas vaiko Liusjeno nerimas, abejonė tiek savo, tiek pasaulio realumu, patirtas psichoseksualinis smurtas baigiasi fašistinės ideologijos perėmimu, pasirinktu kaip išeities tašku, ramiu prieglobsčiu išsigydyti patirtas traumas. Tai žmogaus, nesugebėjusio pakelti savojo Aš, pralaimėjimo istorija („Pirmoji gyvenimo taisyklė, –  nusprendė Liusjenas, – nesistenk gilintis į save, nes padarysi pačią pavojingiausią klaidą“, p. 201).

Sartre‘o rašymo stilistika sugestyvi, manding, kūrinio žavesį kelia ne kūrinio filosofinis krūvis, bet priešingai – keistas intymumas, dvilypis minties artumas, prilygstantis nuostabai, kai netyčiomis žvilgtelėjus į veidrodį suabejoji, ar čia tikrai esi tu, ta akimirka, kurioje nekaltai ką tik praradęs (nors iš tikrjųjų ne) vėl turi susigrąžinti save, ir yra Sartre‘o novelių skaitymo patirtis.

Jeigu kas vaizdžiai lieptų iliustruoti šį penkių novelių rinkinį, tai liepčiau įsivaizduoti sienon trankomą kamuolį. Daužymo veiksmas – nenoras susidurti su savo egzistencija. Ratas, įrėminantis problematišką Savęs ir Kito ryšį, kuriame nuo Ibietos, susiduriančio su mirtimi, iki Liusjeno, žengiančio į kitą pasaulį, įvyksta realizacija, jog žmogus niekada nebus visiškai nei vienas, nei su kitais, niekada nesugebės atpažinti nei Kito laisvės, nei naudotis savąja, yra novelių bendra situacija, jų tarpusavio saitas. Rinkinio stipriausios novelės – pirmoji „Siena“, kurioje politiniai kaliniai laukią egzekucijos ir paskutinioji – „Viršininko vaikystė“, – kuri, beje, Prancūzijoje yra išleista kaip atskira knyga, ir fiksuoja buržua vaiko kismą į fašistą jaunuolį tarpukario Prancūzijoje, – yra bėgimo nuo savęs pasekmė. Jos baigtis visada ta pati t. y. atsitrenkimas į sieną.

1964 m. Jean-Paul Sartre‘ui paskirta Nobelio literatūros premija „už darbus, kurie turtingi idėjomis ir pripildyti laisvės dvasios bei tiesos ieškojimo, padarė didelę įtaką mūsų amžiui“, tačiau premijos atsisakė, savo sprendimą motyvuodamas tuo, kad tai prieštarautų jo skelbiamai egzistencializmo filosofinei idėjai: „Rašytojas, užimantis politines, socialines ar literatūrines pozicijas, turi veikti tik tomis priemonėmis, kurios yra jo paties t. y. parašytu žodžiu. Visi pagyrimai, kuriuos jis gali gauti, savo skaitytojams kelia įtampą, kurios nelaikau pageidautina. Nebūtų tas pats, jei pasirašyčiau vardu Jean-Paul Sartre’as ir jei pasirašyčiau Jean-Paul Sartre’as, Nobelio laureatas“.

Knygą išleido leidykla „Baltos lankos“, iš prancūzų kalbos vertė Goda Butkienė ir Pranas Bieliauskas.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Create your website at WordPress.com
Pradėkite
%d bloggers like this:
search previous next tag category expand menu location phone mail time cart zoom edit close