Ginsberg: „Staugsmas“

Knygos rekomendacijos autorė: Ieva Marija Sokolovaitė.

Tada ir ten, kur buvo parašytas, – XX a. šeštojo dešimtmečio Amerikoje, kai kasdienybė vis labiau ėmė panešėti į spektaklį, visuotinai vaidinamą įvairiausiose socialinio gyvenimo srityse, kai visuomenė ėmė priminti tarsi kokį į blizgų nepriekaištingos gerovės ir materialinio pertekliaus popierėlį įsuktą saldainį, iš tiesų įdarytą buržuaziniais interesais, niveliuojančia viešosios tvarkos galia, paranojiška Rusijos bei komunizmo baime ir tvirtais, viešai priimtais vertybiniais idealais, tos pačios baimės verčiamais kone stabais, – Alleno Ginsbergo „Staugsmas“ (Howl) nuskardėjo kaip desperatiška, bet kartu ir galinga gyvos, autentišką dvasios gyvenimą teigiančios ir į masinės kultūros rėmus netelpančios asmenybės manifestacija. Tuo metu, kai materialinio pertekliaus ir socialinės gerovės vardais buvo dangstoma visuomenėje pamažu įsigalėjanti savotiška panoptikono dvasia, stiprinama griežtų antikomunistinių potvarkių, nežabotos policijos bei psiciatrinių ligoninių galios, tokia poezija, kokią rašė Ginsbergas, – tikra, begėdiška, teigianti dvasinę laisvę, gyvenimą pateikianti kaip eksperimentą, kaip nuotykį, momentišką patirčių, nušvitimų, svaigulio ir maišto lydinį – reiškė ne ką kita, kaip pavojų visam materialistinio rojaus pasaulėvaizdžiui. 1957-aisiais JAV muitinė neiškentusi sulaikė Britanijoje išspausdintą „Staugsmo“ laidą ir pateikė ieškinį leidėjui dėl kūrinio nepadorumo, tačiau bylą visgi pavyko laimėti, devyniems poezijos ekspertams paliudijus, kad poemos nešvankumą atperka „išliekamoji visuomeninė vertė“. Akivaizdu, kad Ginsbergo poezija žymi lūžį tiek pačioje literatūroje, tiek jos visuomeninėje recepcijoje.

Ir būtent todėl, dėl grėsmės, kurią tokia poezija kelia įprastai, viešai priimtai pasaulėžiūrai, ją verta skaityti šiandien. Ginsbergo eilės supurto, priverčia pažvelgti į realybę kitu kampu, kvestionuoti tai, kas modernioje civilizacijoje priimama kaip vertybės. Atsigręžti į kelią, kurį nuėjome siekdami gerovės, tikros, tariamos, materialinės ar dvasinės, ir paklausti savęs, kaip per tą laiką pasikeitėme patys, kokią formą įgavo urbanizuota sąmonė, kokį ženklą joje paliko baimė, atskirtis, susvetimėjimas, kurie neatskiriami nuo modernaus pasaulio. „Staugsmas“, „Kadišas“, „Amerika“, „Saulėgrąžos sutra“ ir kiti eilėraščiai tiesmuka bei nuorodų į žymias visuomenės figūras ar plačiai nuskambėjusius įvykius prisotinta kalba liudija apie modernėjančios civilizacijos „sudaužytą“ asmenybę, atverdami pačią bytnikų kartos (Beat generation) judėjimo esmę. Tačiau, kaip pastebėjo kita bytnikų ikona Jackas Kerouacas, žodis beat nurodo ir į beatitude – palaimą, kone dievišką pakilumą. Kaip tik šis konceptualus dualizmas sudaro Ginsbergo poezijos šerdį – joje pinasi vienišo, svetimo, ties beprotybės ir išnykimo riba balansuojančio žmogaus būsenos, baimė ir bejėgiškumas lėtai stebint masinius procesus, materializmo godulio keičiamą pasaulio veidą ir traiškomus kūnus bei sielas tų, kurie nespėjo ar nesugebėjo prisitaikyti, – bet kartu ir nenugalimas gyvenimo geismas, gyvybiškai svarbus pasirinkimas išlikti savimi, išlikti mąstančiu, klausiančiu, autentišku žmogumi, patirti ekstazę ir šventumą dėl pačios gyvenimo galimybės. Socialinės atskirties, disbalanso, svetimumo jausmas, kurį, būdamas žydas ir homoseksualas, patyrė bei nagrinėjo poetas, vargiai pasitraukęs ir iš šiandieninės visuomenės, o mažojo žmogaus didžiuliame mechanizme sindromas greičiausiai bus aktualus tol, kol gyvuos moderni civilizacija.

Šalia intelektualinio turinio, Alleno Ginsbergo poeziją aktualia ir šiandien patrauklia daro net ir jos forma. Ginsbergo tekstai atviri, parašyti laisva, vitmeniška sąmonės srauto technika, vieną po kito dėliojant asociatyvius vaizdinius ir skaidant eilutes ten, kur natūraliai norisi daryti pauzę, nusimestas bet koks perteklinis dekoratyvumas ar pakilumas, sąmonė pati formuoja ir kūrybos turinį, ir formą, atskleisdama unikalias dvasines būsenas. Skaitomos garsiai, Alleno Ginsbergo eilės daug kuo primintų šiandien populiarų performatyviosios poezijos, slemo, žanrą. San Francisko poezijos vakaruose, paties autoriaus skaitomas eiles lydėdavo apsinuoginimas – taip poezijos skaitymas išties virsdavo savitu  literatūriniu performansu, šokiruodavusiu publiką, ir skatino didžiulį susidomėjimą valdžios balsui ir konservatyvioms pažiūroms prieštaraujantiems taip vadinamiems pogrindžio literatūros judėjimams, tarp kurių ryškiausiais tuo metu tapo bytnikai.

Ilgainiui tokia kūryba pelnė autoriui vieno žymiausių visų laikų Amerikos poetų vardą ir pasaulinį pripažinimą, „Staugsmo“ publikacija praskynė kelią tokiems ikoniškais tapusiems kūriniams kaip W. Burroughso „Nuogas kąsnis“ (orig. Naked Lunch), V. Nabokovo „Lolita“ ir D. H. Lawrence „Ledi Čaterli meilužis“, tapo vienu iš tekstų, paskatinusių išpažintinės literatūros formavimąsi ir prisidėjusių prie seksualinės revoliucijos ištakų. 1974 m. Allenui Ginsbergui paskirta JAV nacionalinė knygų premija už poeziją, 1995-aisiais pateko tarp Pulitzer‘io premijos finalistų. 1985 m. poetas lankėsi Vilniuje, kartu su kitais amerikiečių rašytojų delegacijos nariais jis dalyvavo diskusijoje „Rašytojo vaidmuo puoselėjant žmogiškąsias vertybes“ Vilniaus menininkų rūmuose (dabartinėje prezidentūroje).

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Create your website at WordPress.com
Pradėkite
%d bloggers like this:
search previous next tag category expand menu location phone mail time cart zoom edit close