Vladimiras Nabokovas

Teksto autorė: Aušra Kaminskaitė

Vladimiras Nabokovas (1899 – 1977 m.) – rusų kilmės rašytojas, labiausiai išgarsėjęs skandalingąja „Lolita“ (1955). V. Nabokovas gimė aristokratų šeimoje Sankt Peterburge. Augant kilmingoje šeimoje, būsimajam rašytojui buvo sudarytos puikios sąlygos įgyti gerą išsilavinimą. Nuo pat mažens V. Nabokovas buvo mokomas rusų, anglų, prancūzų kalbų. Taip pat vaikystėje atsirado aistra drugelių tyrinėjimui, kuri neišblėso per visus 78-erius gyvenimo metus.

Nabokovų šeimos likimas dėl bolševikų perversmo susiklostė kaip ir daugelio aristokratų šeimų – teko trauktis į Vakarus. V. Nabokovas, būdamas dvidešimties, su šeima pabėgo į Angliją, kur Kembridžo universitete dvejus metus studijavo rusų ir prancūzų literatūrą. Dar prieš pasitraukimą, pasirodė pirmieji V. Nabokovo kūrybiniai bandymai – eilėraščiai. Tačiau tai buvo bergždžios kūrybinės ambicijos: V. Nabokovo poezija nebuvo išskirtinė, juolab taip vadinamo rusų „Sidabro amžiaus“ kontekste, kai dominavo tokie poezijos didieji kaip Ana Achmatova, Borisas Pasternakas, Aleksandras Blokas. Nepaisant to, poezijos pėdsakų paskui atsirado stipriojoje V. Nabokovo pusėje – prozoje.

Vėliau Nabokovai įsikūrė Berlyne, tačiau negandos šeimą atsekė iki čia: V. Nabokovo tėvas, priešrevoliucinės liberalų Konstitucinės Demokratų (Kadetų) partijos narys, buvo nušautas, kada nuo kulkos dengė kitą asmenį viešo susitikimo metu. V. Nabokovas neigė šios tragedijos įtaką jo kūrybai, tačiau kai kur galima pastebėti varijuojančią nužudymo per klaidą tematiką.

Rusija-Anglija-Vokietija – tai dar nepilnas stotelių sąrašas iki paskutiniosios – Šveicarijos. Dar viena gyvenamoji vieta – Paryžius, trejiems metams tapęs namais V. Nabokovui ir jo sukurtai šeimai. Paryžiuje V. Nabokovas parašė savo pirmąjį romaną anglų kalba – „The Real Life of Sebastian Knight“ (1941). Vis dėlto šis romanas nebuvo V. Nabokovo debiutas prozoje: dar iki to buvo išleisti devyni prozos darbai rusų kalba, kurie didesnio pasisekimo nesulaukė.

1940 m. V. Nabokovas su žmona ir sūnumi persikėlė gyventi į Niujorką. Kitaip nei daugeliui lietuvių rašytojų, V. Nabokovui neteko juodadarbiauti – Wellesley koledže Masačiusetse dėstė rusų kalbą, taip pat neapleido ir aistros drugeliams: Harvardo universitete dirbo lyginamosios zoologijos muziejaus drugelių skyriuje. Po to sekė darbas Kornelio universitete Itakoje, kuriame dėstė rusų ir Europos literatūrą. Profesoriavimo Kornelio universitete metu buvo parašyta „Lolita“.

„Lolita“ – V. Nabokovo vardą išgarsinęs romanas. Šis garsas buvo tiek smerkiantis, tiek ir garbinantis. Daliai skaitytojų pasirinkta perspektyva perteikiant amoralius suaugusio vyro ir paauglės santykius buvo neabejotinai nepriimtina. Buvo pradėta spekuliuoti romano autobiografiškumu, skleisti gandai, neva V. Nabokovas iš tikro keliavęs po Ameriką su jauna mergina. Nepaisant to, labiau išlavinto literatūrinio skonio skaitytojas nesunkiai galėjo pastebėti neginčytiną V. Nabokovo talentą papasakoti istoriją meistriškai pasitelktu žodynu, kauptu iš rusų, anglų bei prancūzų kalbų lobyno. Taip pat nurijus šoką, sukeltą atviro suaugusio vyro aistros paauglei aprašymo, galima pamatyti, jog „Lolita“ – tai romanas apie klasikinės bei populiariosios kultūros susidūrimą, pastarosios dominavimo pradžios fiksaciją. Tai, jog romanas pritaikytas populiariajai kultūrai, rodo „lolitiško“ pasaulio integracijos į šiuolaikinę popkultūrą: užtenka paklausyti tokių amerikiečių atlikėjos Lanos Del Rey dainų kaip „Carmen“, „Lolita“ ar pasidomėti japonų „Lolita fashion“ subkultūra.

Iš dalies paradoksalu, jog po dešimties metų nuo „Lolitos“ publikacijos, pats V. Nabokovas romaną išvertė iš anglų kalbos į gimtąją, o apie romano pasirodymą gimtinėje negalėjo būti net kalbos. Lietuva, taip pat dusinama Sovietų Sąjungos gniaužtuose, šį romaną galėjo išvysti tik 1990 m. ir vis tiek pirmąjį vertimą buvo pasirinkta atlikti ne iš originalo kalbos, bet iš rusų.

V. Nabokovo kūrybinis palikimas nesibaigė ties „Lolita“. Dar pasirodė šie romanai: „Pnin“ (1957), „Pale fire“ (1962), „Ada or Ardor: A Family Chronicle“ (1969), „Transparent things“ (1972), „Look at the Harlequins! (1974). Paskutinioji V. Nabokovo knyga – tai memuarai „Speak, Memory“, kurių paskutinis skyrius buvo publikuotas 1999 m., jau praėjus dvidešimt dvejiems metams po autoriaus mirties.

Nepaisant gausios V. Nabokovo bibliografijos, „Lolita“ – neabejotinai įsimintiniausias autoriaus darbas, iki šiol keliantis diskusijas dėl kūrybos autobiografiškumo bei apie tokio konteksto svarbą kūrinio interpretacijai. Praėjus 65-eriems metams po „Lolitos“ pasirodymo, jau būtų metas atriboti autoriaus gyvenimą nuo knygos siužeto ir pasitikėti paties V. Nabokovo išreikštu lūkesčiu: Tiesą sakant, tikiu, kad vieną gražią dieną pasirodys vertintojas, kuris paskelbs, jog esu ne koks lengvabūdis povas, o įsitikinęs moralistas, smerkiantis nuodėmes, demaskuojantis kvailystę, išjuokiantis vulgarumą ir žiaurumą, propaguojantis švelnumo, talento ir išdidumo pirmenybę.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Create your website at WordPress.com
Pradėkite
%d bloggers like this:
search previous next tag category expand menu location phone mail time cart zoom edit close