Franz Kafka

Teksto autorė: Agnė Zėringytė

Francas Kafka (Franz Kafka, 1883 – 1924) – austrų kilmės rašytojas, vienas žinomiausių XX a. prozos kūrėjų, rašęs vokiečių kalba. Rašytoją labiausiai išgarsino romanas „Procesas“ (Der Prozess, 1925 m.) bei novelė „Metamorfozė“ (Die Verwandlung, 1915 m.), kuriuose atsiskleidžia konfliktiškas pagrindinio veikėjo santykis su jį supančia aplinka taip pat analizuojama nepakeliama vidinė kančia, atsiribojimas, kova, pasidavimas, nusižeminimas ir susvetimėjimas, būdingas daugeliui kitų XX a. kūrėjų.

F. Kafka gimė Prahoje, tuometinėje Austrijos – Vengrijos imperijoje pirklio Hermano Kafkos ir Julie Löwy vidurinės klasės žydų kilmės šeimoje. Po dviejų vaikų dar kūdikių mirties Francas tapo vyriausiu sūnumi, su kurio vaidmeniu jautėsi nepajėgus susitvarkyti. Tėvas, turėjęs sudėtingą vaikystę ir varganą jaunystę, vėliau įkūrė savo parduotuvę ir siekė integruotis į aukštesnius visuomenės sluoksnius, todėl 1889 – 1901 m. F. Kafka lankė liaudies mokyklą ir valstybinę vokiečių gimnaziją, kiek vėliau – studijavo Prahos vokiečių universitete. Baigęs studijas tapo juristu, nors negalėjo pakęsti savo darbo bei laikė jį beprasmišku. Rašytojas savo dienoraščiuose atskleidžia vidinę kovą tarp darbo kontoroje ir literatūrinio pašaukimo, tačiau dėl ambicijų trūkumo, sveikatos problemų ir lėto rašymo proceso F. Kafka liko dirbti kontoroje. Dažnai dienoraštyje užsimena, jog darbe mąsto apie rašymą, tačiau kartais iš savęs išspaudžia tik keletą eilučių, dar rečiau jį tenkina rezultatas. Rašytojas atsidūrė uždarame gyvenimo rate, kuris jį kankino: dienomis dirbo, naktimis rašė, tačiau kentėjimas buvo stipriausia varomoji Kafkos kūrybinė jėga.

Rašytojas jautėsi svetimas visiems: moterims, visuomenei, šeimai ir šeimyniniam gyvenimui. Vokiškai rašę žydų intelektualai buvo gana izoliuota visuomenės grupė, kuri neturėjo artimo kontakto su vokiečių kalba, jos tarmėmis. Taip pat F. Kafka jautėsi draskomas vidinių jėgų ir dėl pačios Prahos, miesto, kuriame gimė, užaugo ir gyveno. Iš vienos pusės jį mylėjo, buvo prie jo prisirišęs, bet kita vertus svajojo iš jo ištrūkti. Tarpkultūrinėje erdvėje rašytojas jautėsi svetimas ir atstumtas, nerandantis tinkamo ryšio su jį supančiu pasauliu. Tačiau F. Kafka su svetimo jausena susidūrė ir artimiausioje aplinkoje – savo šeimoje. 1919 m. ranka parašė daugiau nei šimto puslapių ilgumo „Laišką tėvui“ (Brief an den Vater), kuriame pats nuodugniai išnagrinėjo savo santykį su tironišku ir griežtu tėvu, kurio jautėsi užspaustas visą gyvenimą. F. Kafka save įvardina kaip svetimą savo šeimai, kaltina tėvą dėl dviejų nesėkmingų ir žlugusių sužadėtuvių bei dėl buvimo per griežtu savo atžaloms, tačiau nori tą santykį savo laišku pakeisti. Deja, jis niekada šio kūrinio, kuris galėtų būti prilyginamas autobiografijai, tėvui neparodė ir neišsiuntė. Su svetimo sūnaus motyvu susiduriama ir „Metamorfozėje“, kuriame pagrindinis veikėjas Zamza patyręs metamorfozę taip pat yra galiausiai atstumiamas ne tik tėvo, bet ir visos šeimos.

Jau sunkiai sirgdamas F. Kafka atidavė savo kūrinius artimam draugui, rašytojui Maksui Brodui (Max Brod, 1884 – 1968 m.) ir liepė visas rašliavas sunaikinti. Draugas nepakluso rašytojo valiai, rankraščių nesunaikino, o pasirūpino jų publikavimu. Šie įgavo ne tik vietinį, bet ir pasaulinį pripažinimą. F. Kafkos kūrybą galima būtų skirstyti į stambiąją prozą, į kurios kategoriją įeitų romanai „Procesas“, „Pilis“ (Das Schloss 1926 m.) bei Pražuvėlis (Amerika) (Der Verschollene, 1927 m.) ir smulkiąją prozą, kurią sudaro trumpos novelės. Iš jų žymiausios – „Bėgantys pro šalį“, „Pataisos darbų kolonijoje“, „Nuosprendis“, „Bado meistras“. F. Kafkos darbai unikalūs tuo, jog juose nagrinėjamos žemiškos ir žmogiškos problemos įgauna mistišką formą, realybė persipina su absurdiškomis, groteskiškomis, sapną primenančiomis detalėmis: pavyzdžiui drastiškai keičiama buvimo vieta – „Procese“ teismo salė perkeliama į palėpę, kūryboje vyrauja vabalai, beždžionės, šunys ir katės, žmogus gali pakeisti savo žmogiškąją formą į kažką siaubingo, šleikštaus, kaip Zamza patiria metamorfozę į vabalą. F. Kafkos kūrybai būdinga tamsa, groteskas, gili savianalizė, nusivylimas ir susvetimėjimas – bruožai, kurie taip pat sietini su ekspresionizmo srove.

 Jo proza išlieka populiari ir skaitoma iki šiol, nors itin svarbūs darbai išspausdinti jau po autoriaus mirties. F. Kafkos nagrinėjamas unikalus, šiurpus ir tamsus vidinis pasaulis, kuriame persipina skirtingos erdvės ir dvasinės plotmės, žavi šiuolaikinį skaitytoją. Nors prabėgo beveik šimtmetis po autoriaus mirties, susvetimėjimas, dvasinis skausmas, atsiribojimas, sudėtingi žmonių tarpusavio santykiai bei abejonės lieka universaliais žmogiško kvestionavimo kanonais, kuriais iki šiol daug domimasi.

Šis rašytojas atgimsta įvairaus amžiaus spektro skaitytojų rankose ir akyse. Nuo mokykloje daugelio skaitytos „Metamorfozės“ iki įvairių šio kūrėjo prozos darbų adaptacijų kine, kaip V. Fokin 2002 m. filmas „Prevrashchenie“ – novelės „Metamorfozė“ adaptacija didžiuosiuose ekranuose. F. Kafkos darbų, perkeliamų į kitas medijas, galime išvysti ir šiuolaikiniame Lietuvos teatro pasaulyje: 2015 m. režisierius E. Nekrošius pastatė pagal F. Kafkos kūrinį „Bado meistras“ tokio pat pavadinimo spektaklį, 2017 m. choreografas M. Rimeikis perkėlė F. Kafkos romaną „Procesas“ į šokio pasaulį.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Create your website at WordPress.com
Pradėkite
%d bloggers like this:
search previous next tag category expand menu location phone mail time cart zoom edit close