Icchokas Meras: „outsideris“ ir „insideris“ tuo pat metu

Teksto autorė: Evelina Venckutė

Icchokas Meras (1934 – 2014) – Lietuvoje gimęs žydų kilmės rašytojas ir scenaristas. Tokių garsių kūrinių kaip Lygiosios trunka akimirką, Geltonas lopas, Striptizas autorius. Rašytojas įvertintas Gedimino ordino Komandoro kryžiumi (1995), Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija (2010)

„Gyvenau ir vis dar gyvenu du gyvenimus – žydo ir lietuvio.“  Būti ir lietuviu, ir žydu vienu metu yra sunku, nes jie į tuos pačius dalykus žiūri iš skirtingų perspektyvų. Rašytojas save apibūdina kaip „outsiderį“ ir „insiderį“ tuo pat metu. „Matai gyvenimą ne plokščią, o įvairių dimensijų, žvelgi į viską iš įvairių taškų.“ Jam tai privalumas, nes tai praturtina ir pagyvina kūrybą.

Kūrėjas gimė 1934 metais Kelmėje, žydų šeimoje. 1941 metais nacistai sušaudė jo tėvus ir gyvenimas negrįžtamai pasikeitė. Per stebuklą likęs gyvas, berniukas buvo užaugintas lietuvių valstiečių šeimoje. Iš dalies, vaikystės prisiminimus galime rasti pirmojoje apsakymų knygoje Geltonas lopas (1960). Icchokas studijavo Kauno Politechnikos institute radiotechnikos studijas. Tai dar viena „priešprieša“ rašytojo gyvenime: lietuvis-žydas, rašytojas-inžinierius. Tikslus inžinieriaus darbas į Icchoko mąstyseną įnešė aiškumo ir struktūriškumo, o darbas Lietuvos kino studijoje redaktoriumi – kurstė vaizduotę ir skatino kūrybą. Bet vis dėlto, veikiausiai daugiausia kūrybą veikė tokia gili ir tokia sunki pakelti, dar vaikystėje užklupusi, patirtis. Vidinis konfliktas tarp instinktyvaus noro slėpti tai, kas nepakeliamai skaudu, ir noro, kad žinotų, suprastų ir išgirstų. Apie tai rašytojas yra sakęs: „Nekaltai nužudytųjų dalia yra mano didysis įsipareigojimas – pasakyti už juos apie juos. Turbūt ne šiaip sau man buvo lemta išlikti gyvam.“ I. Meras kurti pradėjo nuo 1957 metų.

Pradžia buvo sunki, nes tuometinėje Sovietų Sąjungoje kūriniai apie žydus nebuvo viešinami, tačiau pirmiesiems I. Mero darbams patekus į Jaunimo gretų vyriausiojo reaktoriaus Jono Lapašinsko rankas, jiems buvo duotas leidimas. Netrukus rašytojas jau buvo žinomas. Kūriniai gausiai pradėti leisti į kitas kalbas.  1965 metais knyga Lygiosios trunka akimirką buvo pasiūlyta Respublikinei premijai, bet jos negavo. Pats Icchokas teigia, kad sutrukdė jo tautybė ir pats kūrinio kitoniškumas. Veikiausiai, autorius buvo teisus, nes kaip kūrinio gerumo įrodymą galima pateikti vieno garsiausių Prancūzijos laikraščių Le Figaro komentarą, kuriame teigiama, kad ši knyga yra šedevras.

Tuometinis literatūrinis elitas visą laiką į rašytoją žiūrėjo įdėmiai ir nepriėmė jo išskėstomis rankomis. Visgi tikrasis konfliktas prasidėjo I. Merui parašius romaną Striptizas. Norinčių spausdinti kūrinį neatsirado. Jis buvo pavadintas antikūriniu. Vis dėlto romanas sulaukė ir kitokių nuomonių, Vytautas A. Jonynas teigė, jog tai –  „siurrealistinis, abstraktus, eksperimentinis, avangardinis, egzistencialistinis. <…> Viena aišku, Striptizas – kūrinys, kokio iki šiol mūsų literatūroje nėra buvę.“ Galiausiai autoriui buvo pasiūlyta pakoreguoti tam tikras vietas ir taip romanas buvo išspausdintas.

Svarbu vaidmenį I. Mero kūryboje atliko Ona Šimaitė [i]. Pasak Dalios Striogaitės, ši moteris rašytojui „teikė moralinį pastiprinimą ir kūrybinių impulsų“ Jų bendravimas prasidėjo 1960 metais, kai išėjo kūrinys Geltonas lopas. „Merai, rašyk“ – ragino O. Šimaitė savo laiškuose. Ji tikėjo I. Meru ir drąsino prabilti apie skaudų žydų likimą.

 1955 metais I. Meras vedė Fridą, kuri dirbo bibliotekininkystės srityje ir visą gyvenimą tapė ir piešė. 1957 metais jie kartu susilaukė dukters Miriamos (dailininkės, kurios parodos vyksta ir Lietuvoje). O 1972 metais rašytojas su šeima išvyko gyventi į Izraelį. Autorius sakė, kad tuo metu atsirado daug žydų, norinčių palikti Sovietų Sąjungą ir jis turėjęs rinktis, kuriai pusei priklauso. Taip pat, tame pačiame interviu jis yra sakęs, kad jo „rašymas tapo vis abstraktesnis ir nepriimtinas“, tai tapo dar viena priežastimi emigracijai. Emigracijoje rašytojui teko vėl dirbti inžinieriumi, taip pat – mokytojauti technikos mokyklose. Kūrybos mastai sumažėjo, bet I. Meras nenustojo kurti. 

Kaip ir daugelis rašytojų, I. Meras priešinosi tarybų valdžiai. Viename interviu jis teigė, jog dažnai, ypač kine, kūriniai būdavo atmesti, tad tekdavo kurti iš naujo ir tai daryti net po keletą kartų. Tas nepailstamas kovojimas galėtų iš dalies reikšti ir patriotiškumą. Tą rodo ir rašytojo pasirinkimas rašyti tik lietuviškai.

Kalbant apie įkvėpimą, rašytojas interviu su Sigitu Parulskiu, yra sakęs: „Sakydavau ir sakau, kad mane veikė viskas: ir literatūra, ir kinas, ir pats gyvenimas…“ I. Mero kalba paprasta ir aiški, bet tuo pačiu metu neprarandanti gilios minties žavesio. Parulskiui paklausus apie sakinio stilistiką, jis kalbėjo: „<…> aš tiesiog labai stengiuosi, kad mano kalba būtų kiek galima paprastesnė, kad nebūtų  perdėtų puošmenų, aš labai nemėgstu perdėtų puošmenų.“ Rašytojas kalba nuoširdžiai, nebando įtikti, kaip Vytautas A. Jonynas sakė, „pigiais triukeliais“.

Nesunku įvardinti, jog  I. Mero kūrybos pagrindinė tema – holokausto tragedija. „Jis iš tų autorių, kurie turi savo didžiąją temą.“ – sakė Dalia Striogaitė. Savo kūryboje rašytojas klausė, kuo kaltas žydas, kad tokiu gimė; kalbėjo apie tų žmonių patirtą skausmą, bet nepamiršo kalbėti ir apie orumą, ištvermę ir, kaip pats sakė, „žmogiškumą ir vidinę laisvę absoliučiai nežmoniškomis sąlygomis nelaisvėje“. Bet vis dėlto, nereikėtų teigti, kad autorius rašo ir kalba tik apie holokaustą – I. Mero kūriniai daugiasluoksniai ir gilūs, pažvelgus įdėmiau galime įžvelgti ir kitokių pjūvių ir posūkių.

I. Meras svarbus ir diplomatinėje arenoje. Lietuvai bandant atgauti nepriklausomybę, Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Pirmininkui Vytautui Landsbergiui prašant, jis ėmėsi neoficialaus Lietuvos atstovo Izraelyje pareigų. Iki pat mirties padėjo vystytis abiejų šalių bendradarbiavimui, ypač kultūrinėje srityje.

I. Meras mirė 2014 metais po sunkios ligos, Tel Avive, Izraelyje. Rašytojas svarbus Lietuvai ir pasauliui, „outsideris“ ir „insideris“ tuo pat metu, kvėpavęs gyvenimu iš skirtingų pusių, ir apie save kalbėjęs taip:

„Todėl aš, žmogus ir rašytojas – paprastas ir sudėtingas, aiškus ir prieštaringas, kaip ir tos dvigubos šaknys, maitinančios mane.

Ne savo rankomis save tokį sulipdžiau. Esu realus, nors gal ir keistas mūsų epochos produktas.“

Ištrauka iš kalbos atsiimant LRD literatūros premija. JAV. Čikaga. 1977 m.

[i] Ona Šimaitė – Vilniaus universiteto bibliotekininkė, antro pasaulio karo metu padėjus žydams ir juos gelbėjusi, vėliau, kaip pati sako, siekė ir stengėsi būti: kultūrine Tėvynės ambasadore – skleidė žinią apie lietuviškas knygas užsienyje, padėjo vertėjams, tyrinėtojams.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Create your website at WordPress.com
Pradėkite
%d bloggers like this:
search previous next tag category expand menu location phone mail time cart zoom edit close