Teksto autorė: Ieva Marija Sokolovaitė
Cenzūra yra metaforos motina.
Jorge Luis Borges
Interpretuojant meną, o ypač literatūrą, kaip apčiuopiamą gyvenamojo meto refleksijų išraišką bei tiesioginę visuomenės, bent jau intelektualiosios jos dalies, reakciją į pokyčius viešajame gyvenime, natūralu būtent kultūrinį–literatūrinį lauką laikyti bene svarbiausia socialinių bei politinių vertinimų erdve. Tačiau, kaip buvo pastebėta avangardo tyrinėtojų Peterio Bürgerio bei Renato Poggioli, toks meno ir visuomenės sferų suartėjimas įmanomas tiktai liberalioje socialinėje aplinkoje. Drastiškų XX a. politinių permainų metu, Europoje įsigalint totalitarizmo režimui ir vis stiprėjant visuomenės kontrolei, apimančiai visas gyvenimo sritis, įskaitant ir kultūrą, literatūroje turėjo rastis specifinės strategijos, palaikančios socialinės kritikos motyvą net ir itin nepalankiomis, o dažnai ir kūrėjų gyvybei grėsmę kėlusiomis totalitarizmo sąlygomis. Viena iš tokių strategijų – vadinamoji Ezopo kalba.
Vilkai ir ėriukai
Ezopo kalbos reiškiniui pavadinimas buvo suteiktas pagal senovės graikų pasakėtininką Ezopą, kurio alegoriški, moralistiniai pasakojimai apie kalbančius bei žmogiškų savybių turinčius žvėris, kaip kad vilkus ir ėriukus, lapes ir varnas ir kt., laikomi bene pirmaisiais paslėptos prasmės ir potekstės pavyzdžiais. Pagal šiandieninę sąvoką, Ezopo kalbą galima suvokti tiesiog kaip politinės cenzūros sąlygomis legaliomis literatūrinėmis priemonėmis perteikiamą nelegalią žinutę. Kalbant tiksliau, Ezopo kalba gali būti apibrėžiama kaip strategiškai panaudojama tekstinė išraiška, kuri, pasitelkdama įvairius diskursyvinius mechanizmus, generuoja antrą semantinį kalbos lygmenį, tai yra, paslėptą sluoksnį, kurio turinys dažniausiai yra oficialiai nepriimtinas ar draudžiamas. Taigi, svarbiausias ezopiškumo literatūroje komponentas yra potekstė, slaptas pranešimas, rašytojo užkoduotas ir skaitytojo iššifruotas, bet neperprantamas cenzoriui. Todėl ezopinės literatūros kūrimo, viešinimo ir recepcijos procesas panašus į sudėtingas slėpynes, žaidžiamas trise – rašytojo, skaitytojo ir cenzoriaus; taip XX a. literatūroje ėmus taikyti ezopinį kalbėjimo būdą, skaitytojas tapo nebe atskiru su rašytoju intelektualinį dialogą palaikančiu individu, bet savotiško sąmokslo prieš cenzūrą, vadinasi, ir totalitarinį režimą apskritai, dalyviu. Bendri, su visuomeniniais reiškiniais susiję skaitymo kodai tampa svarbesni už individualius, o kai kurios teksto strategijos tampa pastebimos ir ima veikti tiktai esant tokiam savitam rašytojo ir skaitytojo susitarimui, nukreiptam prieš cenzūrą.
Totalitarizmo opozicija, pagimdyta paties totalitarizmo
Nereikėtų apsigauti manant, kad Ezopo kalba yra specifinis tik sovietinio režimo šalių menui būdingas reiškinys. Literatūrologės Dalios Satkauskytės teigimu, „vadinamasis „rašymas tarp eilučių“ kaip heterodoksinio mąstymo forma būdingas visoms visuomenėms, kuriose esama politinio persekiojimo, o viešą diskursą kontroliuoja politinė cenzūra“. Esama tyrimų, analizuojančių Ezopo kalbos kaip pasipriešinimo būdo vartojimą populiariojoje muzikoje apartheido laikais Pietų Afrikos Respublikoje. Potekstės žaismo prasme ezopiškumas būdingas ir vakarietiškai orveliškos literatūros tradicijai, nors joje politinės kritikos dėmuo yra žymiai atviriau išreikštas. Taip pat šios formacijos apraiškų galima rasti net XIX a. realijose; pats Ezopo kalbos terminas ir buvo pradėtas vartoti XIX a. rusų rašytojo, carizmo kritiko Michailo Saltykovo-Ščedrino. Ir nors šiandien Ezopo kalba gali būti vadinama bet kokia netiesioginė politinė kritika, vis dėlto dažniausiai ši sąvoka tebėra siejama su Rusija, Sovietų Sąjunga ir komunistinio bloko šalimis. Reikia paminėti, jog sovietinis režimas kūrė ypač palankų kultūrinį klimatą formuotis Ezopo kalbai. Visų pirma, režimo tvarka diegė įtarumą, nepasitikėjimą paviršine išraiška, polinkį ieškoti paslėptų prasmių bei jas kurti – visa tai šiandien galima apibendrinant pavadinti ezopiniu mąstymu. Antra, tikrosios kūrinio prasmės ir jo tekstinės išraiškos atotrūkis išsivystė kaip tiesioginis visų gyvenimo sričių politizavimo ir ideologizavimo rezultatas – rašytojams buvo atvirai pabrėžiama, kad jų darbas yra talkininkauti partijai ir tvirtinti socializmą savo krašte, perauklėjant tautą ir sukuriant naują, socialistinį žmogų, tuo tarpu skaitytojai įvairiuose straipsniuose, knygų anotacijose, recenzijose ir aptarimuose taip pat buvo nuolat mokomi, kaip suvokti kūrinį ir ką svarbiausia jame pastebėti, iškeliant sociopolitinius kūrinio aspektus. Tokia kultūrinė praktika automatiškai kreipė skaitytojo sąmonę teksto imanentinio turinio nušalinimo linkme, kad būtų išryškintos po juo slypinčios prasmės – ar tai būtų partijos diegiami idealai, ar, priešingai, slapta totalitarizmo kritika. Pastarasis dalykas jau priklauso nuo skaitytojo tipo (visuomenė ar cenzorius) ir žinutės adresanto, tai yra, rašytojo, intencijų.
Ezopo kalbos strategijos
Adresantas, savo ruožtu, neleistino turinio kūrimui pasitelkia įvairias specifines teksto strategijas, tokias kaip metaforos, aliuzijos, parafrazės, ironiškos užuominos, šifrai, nutylėjimai ir t.t. – nepažeidžiančias cenzūros reikalavimų, tačiau referuojančias į tautinės savasties išlikimui esmines temas. Lietuvių literatūroje Ezopo kalbos tematinį lauką daugiausia sudaro tautos istorija, valstybingumas, okupacijos faktas, pokario rezistencija bei sovietinės valdžios vidaus ir užsienio politikos kritika. Be jau minėtų raiškos strategijų, neretai vartojamas istorinis perkėlimas – tokio metodo pavyzdžiu galima laikyti Romualdo Granausko apysaką „Jaučio aukojimas“, kurioje per grįžimą prie pagoniško integralumo su gamta ir jos ritmais griaunamas sovietinis linijinio, progresyvaus laiko idealas, o senųjų vienkiemių naikinimo vaizdiniai veikia kaip aliuzijos į sovietinio režimo aktualijas; anot literatūros kritikės bei tyrinėtojos Violetos Kelertienės, įgyvendinamas „dabarties problemų perkėlimas į tolimą, saugesnį istorinį laiką, kurį skaitytojas, dėl jo panašumo į sovietinį režimą, iššifruoja kaip dabartinių laikų komentarą“. Sovietmečiu istorinis perkėlimas išties plačiai taikytas kaip ezopinio pasakojimo elementas – suklesti istorinė poetinė drama, pasirodo tokie projektai kaip filmas „Herkus Mantas“ (1972, rež. Marijonas Giedrys), spektaklis „Barbora Radvilaitė“ (rež. Vidmantas Bačiulis), sulaukę didelio visuomenės susidomėjimo, pastatoma Justino Marcinkevičiaus draminė trilogija „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“, tapusi istorinės atminties triumfu. Tačiau svarbu tai, kad tokie kūriniai funkcionavo ne tik kaip tautinės savasties priminimas, jie taip pat kūrė savotišką distanciją nuo totalitarinio režimo realijų, o tam tikra distancija yra būtina rastis kritiškam žvilgsniui. Tad įžvelgdamas istoriniuose įvykiuose paraleles su gyvenamojo meto aktualijomis, skaitytojas ar žiūrovas automatiškai yra įtraukiamas į sociopolitinio vertinimo procesą. Kiti kūrėjai tam pačiam tikslui įdarbino kiek kitokias technikas – socialiniam realizmui visiškai priešingais juoko ir grotesko elementais žongliravo Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis, opoziciją racionaliam totalitariniam mąstymui sudarė savita archetipinių ir mitologinių leitmotyvų persmelkta Sauliaus Tomo Kondroto proza. Visgi šiose ezopinio kalbėjimo formose politinė kritika vis dar yra perduodama alegorijos metodu, o gali pasitakyti ir taip, kad Ezopo kalba parašytas tekstas netgi visiškai, akiplėšiškai atitinka oficialųjį diskursą, išoriškai pilnai sutampa su cenzūros reikalavimais ir net juos viršija, tačiau vis vien kuria ironišką ir kritišką potekstę – Tomo Venclovos žodžiais, tereikia „įžūliai tvirtinti kažką visai priešinga tam, ką iš tikrųjų turi galvoje, pavyzdžiui, girti slaptąją policiją tokiu saldžiu tonu, kad skaitytojas pajustų, kaip tu jos nemėgsti“. Bet kokiu atveju, akivaizdu, kad tokios teksto strategijos netektų ezopinės prasmės ir nesiskirtų nuo įprastų literatūrinio kalbėjimo komponentų nesant specifiško kultūrinio konteksto – vadinasi, Ezopo kalbą, kaip kultūrinio pasipriešinimo totalitariniam režimui formą, kuria ne tiek meninės raiškos unikalumas, kiek tam tikra viešosios kontrolės skatinama slapta komunikacija tarp rašytojo ir skaitytojo, judviejų suokalbis apeinant trečiąjį komunikacinės grandinės dalyvį – cenzorių.
Ezopiškumas kaip autonomijos siekis
Kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, „cenzūra galų gale ir yra Ezopo kalbos reikšmė, nes siekti pasakyti kažką kitapus cenzūros – tai ir siekti nustatyti jos ribas“, kaip pabrėžia Ezopo kalbos suvokimo procesus nagrinėjęs Paulius Jevsejevas. Ezopo kalba totalitarinio režimo sąlygomis iškyla kaip kultūrinis reiškinys, vienu metu ir priklausantis sistemai, ir esantis už jos ribų. Ezopo kalba, „rašymo tarp eilučių“ galimybė, paslėptų prasmių užkodavimo ir perskaitymo procesas visų pirma reiškiasi kaip įrodymas, kad net ir totalinės valdžios kontrolės sąlygomis neįmanoma visiškai sunaikinti nepriklausomo mąstymo, kad vieša politinė diskusija turi teisę vykti, o tam nesant sąlygų politinių ar socialinių institucijų veikloje, ji keliasi į meno plotmę. Žinoma, būta tokio dalyko kaip savicenzūra, sąmoningas rizikingų minčių atsisakymas, tačiau tai veikiau liečia individualias kūrėjų patirtis, o ezopinis kalbėjimas kaip kontrkultūrinis judėjimas vis vien darė nemenką poveikį visuomenei. Taip menas, ypatingai literatūra, virto socialine institucija, perėmusia atsakomybę už viešos režimo kritikos gyvavimą, ir tai paaiškina, kodėl totalitarinio režimo visuomenėse taip išaugo literatūros svarba. Galima teigti, jog literatūros ezopiškumas, kaip kultūrinis reiškinys, susiformavęs iš totalitarizmo įtakos ir tam tikra prasme negalintis be jos egzistuoti, reiškia ne ką kita, kaip meninio, kultūrinio, o kartu ir sociopolitinio lauko autonomijos deklaravimą. Ezopinė literatūra yra ne vien literatūra, ji funkcionuoja režimo viduje kaip kultūrinio pasipriešinimo forma, kaip opozicija visų gyvenimo sričių kontrolei bei savarankiška kūrybinė ir politinė pozicija. Komunikacinė sutartis tarp meno produkuotojo ir jo vartotojo kuria specifinio pasipriešinimo režimui plotmę – ne veiksmo, ne viešų pareiškimų ar aktyvių rezistencinių akcijų, bet savito nesitaikstymo su totalitarine niveliacija plotmę, kuri, telkdamasi intelektualiojoje visuomenės dalyje, išlaiko sociopolitinės kritikos, kaip būtino visuomenės egzistavimo elemento, gyvastį ir taip neleidžia politinei kontrolei užimti svarbiausio vaidmens viešajame intelektualiniame gyvenime.
Iš literatūrologinės bei estetinės pusės, Ezopo kalba yra gana specifinis ir labai priklausomas nuo socialinio ir kultūrinio konteksto reiškinys, todėl pasikeitus kontekstui tokio reiškinio interpretavimo procesas gerokai pasunkėja ar net tampa neįmanomas. Dėl tos pačios priežasties neretai iškyla klausimų dėl vieno ar kito ezopinio kūrinio išliekamosios vertės. Tačiau kaip kultūrinė tendencija, kaip visuomeninis judėjimas, šitoks suokalbis prieš cenzorių, diktatorių, kontrolierių vaidina lemiamą vaidmenį totalitarinio režimo kritikoje ir net opozicijoje.
VU Rašytojų klubas 