Anos Frank balsas

Teksto autorė: Kamilė Laučytė

Balsas tyruose būna išgirstas – paauglė, rašiusi dienoraštį visų pirma sau, tampa žinoma visame pasaulyje. Nors pirmieji leidėjai svarstė, ar skaitytojams, ką tik patyrusiems karą, norėsis vėl jį prisiminti, galiausiai Ana Frank tapo Holokausto simboliu, nepaisant to, kad tik mažuma žydų slapstėsi.

Pamenu, kaip prieš kokius šešerius metus vieną karščiausių vasaros dienų Amsterdame kelias valandas stovėjau eilėje prie bilietų kasų į Anos Frank namą kartu su kitais, tapusiais kitėmis skaitant šios žydės mergaitės dienoraštį. Įdomu, ar tokia milžiniška eilė prie muziejaus durų dabar bent kiek sumažėtų. „Tu, Kite, niekuomet nematei karo ir nors rašau tau laiškus, vis tiek mažai žinai, ką reiškia slapstytis,“ – rašoma 1943-ųjų metų liepos 23 d. Taip, dauguma mūsų nežino, ką reiškia iš juodosios rinkos bandyti gauti maisto kortelių, nešioti išaugtus drabužius, nes nėra galimybės gauti didesnių. Nežinome, ką reiškia kasdien bijoti išorinio pasaulio, vagių ar bombardavimo, kuris kelia grėsmę net ir praleidžiant dienas uždaroje patalpoje. Bet mes, naujausieji skaitytojai, pandemijos metu patyrę karantiną, žinome, ką reiškia būti įkalintam viduje. Ar Anos Frank dienoraštis nepraranda anksčiau atsirasdavusį susidomėjimą, koks būdavo kad ir prieš metus, jei jos patirtas izoliacinis gyvenimas nebėra egzotika? Galbūt ir ne – Pietų Afrikos revoliucionierius prieš apartheidą Nelson Mandela pasakojo skaitęs šį kūrinį prieš įkalinimą Robeno saloje ir jau sėdint už grotų. Antrasis kartas jam paliko gilesnį įspūdį, mat, patirdamas panašią situaciją, labiau identifikavosi. Iš tiesų, 13-15 metų Anos šviesus požiūris į esančias gyvenimo aplinkybes gali tapti įkvėpimu panašų likimą patiriantiems: „Dažnai būnu nusiminusi, bet niekada nepasiduodu nevilčiai. Tai, kad mes slapstomės, man atrodo kaip pavojingas nuotykis, romantiškas ir įdomus, o visi nepritekliai – kaip papildoma medžiaga mano dienoraščiui. Juk neketinu gyventi kaip kitos mergaitės, o paskui – kaip paprastos namų šeimininkės. Įkalinimas slėptuvėj – gera įdomaus gyvenimo pradžia. Todėl, jau vien todėl, pačiomis pavojingiausiomis akimirkomis turiu juoktis iš komiškų aplinkybių“ (1944-05-03).

Būtent tai ir yra išskiriama, kada svarstoma, kodėl dienoraštis yra toks paveikus – žmonės susitapatina. Knygos pagrindą sudaro slėptuvės kasdienybės ir paauglystės bėdų aprašymas. Gal ne veltui nuėjus į knygyną Holokausto simbolio dienoraščio egzempliorius rasime vaikų literatūros skyriuje, nors tai skamba šiek tiek paradoksaliai. Ar apskritai, mąstant apie Holokaustą, visų pirma į galvą turėtų šauti Ana Frank? Sukaustanti merginos istorijos dalis išeina iš teksto ribų, ji tik prasideda po žodžių: „Čia Anos dienoraštis baigiasi“. Dienoraštyje beveik nieko nerasime apie žydiškąsias tradicijas, daugiau informacijos tik apie tuometinę žydų padėtį. Taip, minima Chanuka, maldos ir žvakės penktadieniais vakare, bet atrodo, kad tokios pat svarbos yra ir minima Šv. Mykolo diena bei Sekminės. Ana pripažįsta, jog jai politika nesvarbi, todėl, žvelgiant į dienoraščio apimtį, gausiai informacijos apie karo veiksmus nevertėtų ieškoti, nors tai dabartiniams skaitytojams yra šiokia tokia dar išlikusi egzotika. Tam tinkamesnis yra itin faktologiniai Astridos Lindgren „Karo dienoraščiai“, kuriuose būsimoji rašytoja įklijuodavo ar nurašydavo straipsnius, radijo pranešimus, laiškuose papasakotas istorijas (karo metu A. Lindgren dirbdavo laiškų cenzore), aprašydavo žmonių nuotaiką. Kita vertus, Anos Frank dienoraštyje aptinkame įdomių, subtilių vietų, susijusių su totalitarinio režimo kritika. Vienas iš jų yra susijęs su vokiečių kalbos vartojimu. Frankų šeima yra kilusi iš Vokietijos, tačiau pabėgo į Olandiją nuo nacių, kai Anai buvo ketveri su puse. 1942-ųjų metų lapkričio 17 d. Ana savo dienoraštyje, parašytame olandų kalba, išdėsto Slėptuvės vadovą. Štai keli punktai, žinoma, rodantys ir apie propagandos nuojautą: „tik išimtinais atvejais galima klausytis vokiečių stočių, pavyzdžiui, kai jos transliuoja klasikinę muziką ar ką nors panašaus. Griežtai draudžiama klausytis žinių vokiečių kalba (nesvarbu, iš kur transliuojama) ir perpasakoti jas kitiems,“ „Galima vartoti visų kultūringų tautų kalbas, vadinasi, tik ne vokiečių“, „Draudžiama skaityti vokiškas knygas, išskyrus mokslines ir klasiką“. Ana ne kartą pažymi, kaip slėptuvės jaunimas moko suaugusius olandiškai. Vis dėlto ir pati mergaitė kartais nejučiomis imdavo kalbėti tuometinių žydų priešų kalba. 1944-ųjų metų gegužės 20 d. pažymima, kaip netyčia Anos kruopščiai sudarinėtas aplankalas su genealogijomis, sąsiuviniai, knygos sušlapo kiaurai: „Vos nepravirkau ir iš susijaudinimo ėmiau kalbėti vokiškai. Neprisimenu, ką sakiau, Margo pasakojo, esą kalbėjau visokius niekus, kaip antai: „Unübersehbarer schade, schrecklich, entsetzlich, noch zu ergänzen[1] ir taip toliau.“  

Nežinia, ar Ana Frank – tinkamiausia būti Holokausto simboliu. Kita vertus, tik maža visuomenės dalis, išėjusi iš mokyklos ribų, nuodugniau domisi šia tragedija, kaip kad perskaičius bendraamžės dienoraštį per literatūros pamokas. Normalu, kad pirmasis žydas, išnyrantis iš atminties kalbant apie Holokaustą, tampa Ana. O, pavyzdžiui, išgirdę bent kelis sakinius apie Matildą Olkinaitę, jei jos vardo neprisimins, tai bent, sukūrus asociacijas, turės minty, kad Lietuva taip pat turi savo Aną Frank. 


[1] Neįkainojami nuostoliai, baisu, siaubinga, nepataisoma (vok.)

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Create your website at WordPress.com
Pradėkite
%d bloggers like this:
search previous next tag category expand menu location phone mail time cart zoom edit close