Dostojevskis: „Užrašai iš mirusiųjų namų “

Knygos rekomendacijos autorė: Agnė Zėringytė

Perskaičius Fiodoro Dostojevskio pavardę, pirmoji asociacija siejama su plačiausiai visuomenei žinomais kūriniais kaip Nusikaltimas ir bausmė (1866 m.), Broliai Karamazovai (1880 m.), Idiotas (1869 m.), kai kiti autoriaus darbai lieka pastarųjų šešėlyje. 1860 – 1862 m. F. Dostojevskis žurnale „Vremja“ publikavo pusiau autobiografiniu laikomą romaną pavadinimu Užrašai iš mirusiųjų namų, kuriame aprašomas pilkas kalinio gyvenimas Sibiro katorgoje.

Taikant biografinį metodą, galima įžvelgti lygiagrečias pasakojimo linijas ir sąsajas tarp realaus rašytojo ir bajoro, romano protagonisto „pono“ Aleksandro Petrovičiaus gyvenimų. Tiek rašytojas, tiek protagonistas atsiduria katorgoje, kur jiems drastiškai nuskutami plaukai, uždedamos grandinės ir atimami visi daiktai, išskyrus Evangeliją – vienintelę knygą, kurią leidžiama įsinešti į katorgą. Vis dėlto, rašytojas buvo įkalintas už laisvės idėjas carinėje Rusijoje, kurioje joms nebuvo galimybės plėtotis – rašytojas kalbėjo apie fizinės bausmės panaikinimą, pasisakė už viešą teismą ir žodžio laisvę, kai dar nebuvo galima net kalbėti. Dėl per Europą vilnijančių revoliucijų bangos caras įsakė „pašalinti“ tokius žmones, todėl Dostojevskis ir atsidūrė kalėjime.  Tuo metu knygos veikėjas kali už sunkų nusikaltimą – per pirmuosius santuokos metus iš pavydo nužudo savo žmoną, nors nusikaltimo šaknys per visą romaną nėra nagrinėjamos.

Užrašai iš mirusiųjų namų nėra pasakojimas, kuriuo siekiama šokiruoti žmogų pačia nusikaltimo kaip įvykio užmačia. F. Dostojevskis lieka ištikimas psichologizmui ir vidinio pasaulio nagrinėjimui. Knygoje dažnai pabrėžiamas skirtumas tarp civilio ir kalinio suvokimo apie laisvę, kai turima galimybė gyventi „normalų“ gyvenimą ir egzistuoti stebint realybę pro kalėjimo tvorą. Nagrinėjamas kalinčiųjų mentalitetas, jų vidinės būsenos ir nuostatos – kalinių išorė pasirodo niūri ir atstumianti, tačiau viduje išlieka vaikiška svajonė apie fiktyvią ateitį tada, kai bus atgauta toji laisvė. Net grandinės kalėjime daugiau naudojamos kaip psichinė priespauda ir pančiai, nei fiziniai suvaržymai saugumo sumetimais: Pančiai – vien tik žmogaus išniekinimas, gėda ir sunkenybė, fizinė ir moralinė. Taip bent visų manoma. O pabėgti jie niekam ir niekad sukliudyti negali. Kalinys, kad ir labiausiai neprityręs, kad ir didžiausias nugrubnagis, visada gali juos nesunkiai perpjauti ar užkniedijimą akmeniu nudaužti. Geležiniai kojų pančiai visiškai neapsaugo nuo nieko; o jeigu taip, jeigu jie nuteistam katorgininkui dedami vien tik pačios bausmės dėlei, tai vėlgi klausiu: nejaugi dar reikia bausi ir mirštantį žmogų?

Romane nuodugniai analizuojami ne tik kaliniai kaip žemiausias sluoksnis, bet į kritikos lauką patenka ir kareiviai, karininkai, gydytojai ir kiti prie kalėjimo darbo prisidedantys žmonės. Čia matoma įvairių veidų – apie vienus kaliniai atsiliepia su didžiausia meile, būtent apie tuos, kurie suteikia galimybę kaliniui vėl pasijusti žmogumi, kuriuo yra įmanoma pasitikėti. Negatyviai vaizduojamas majoras, tačiau kūrinyje daugiau kvestionuojami ne paties majoro, kaip viršininko moralės stokojantys pasirinkimai, bet pačios visuomenės sukurtos dogmos. Kas vis dėlto suteikia žmogui galią, jo tam tikri pasiekimai ar daiktiškas aukštesnės uniformos vilkėjimas? Tokią politiką galimą pritaikyti ne tik kalėjimo realybėje, tačiau beveik visuose funkcionuojančios visuomenės sluoksniuose. Svarbiausiu klausimu tampa, kiek, suteikus tam tikrą galią, žmogus gali likti žmogumi?

Tironystė yra įprotis; ji turi galią vystytis, ji išsivysto galiausiai į ligą. Aš tvirtinu, kad visų geriausias žmogus gali iš įpročio sužiaurėti ir apkvaisti, virsti žvėrimi. Kraujas ir valdžia svaigina; vystosi nuožmumas, palaidumas; protui ir jausmui darosi prieinami ir pagaliau saldūs patys nenormalieji reiškiniai. Žmogus ir pilietis žūva tirone amžinai, o grįžti į žmogiškąjį orumą, į atgailą, į atgimimą darosi jam beveik nebeįmanoma. O dar, be to, tokio sauvaliavimo pavyzdys, jo galimumas, veikia užkrečiamai ir visą visuomenę – tokia galybė masina. Jei visuomenė abejingai žiūri į tokį reiškinį, tai ir jos pačios pamatai jau yra paliesti šio antkryčio. Vienu žodžiu, kūno bausmių teisė, duota vienam žmogui prieš kitą, yra viena iš visuomenės opų, yra viena iš pačių galingųjų priemonių sunaikinti žmoguje bet kokiam pilietiškumo gemalui, bet kokiam jo daigui ir tikrų tikriausia priežastis būtinam ir neišvengiamam jo suirimui.

Ir nors romane stokojama gyvo dialogo, paliečiama ir analizuojama daugybė gilių ir aktualių temų net šiandienos žmogui, knygoje plėtojasi patys įvairiausi nelaimingų žmonių likimai su visais gyvenimo atspalviais: tiek šviesiais, tiek tamsiais.

Knygą išleido leidykla „Margi raštai“, iš rusų kalbos vertė Dominykas Urbas.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Create your website at WordPress.com
Pradėkite
%d bloggers like this:
search previous next tag category expand menu location phone mail time cart zoom edit close