Tokarczuk: „Praamžiai ir kiti laikai“

Knygos rekomendacijos autorius – Vincentas Klipčius.

Dažnai ištarus, jog grožinės literatūros kūrinyje svarstoma laiko tema, lengva būtų susidurti su ironišku pastebėjimu, ar yra bent vienas kūrinys, kuris jos vienaip ar kitaip nesvarstytų. Vargu, ar yra. Vienas garsiausių šiuolaikinių rusų rašytojų Viktor Pelevin, rašydamas romaną „Čiapajevas ir Pustota“, deklaravo, jog tai pirmas romanas, kurio veiksmas vyksta tuščioje erdvėje. Visgi, net jei mums ir pavyksta „išvalyti“ erdvę (nors, beje, visiškai tuščia erdvė taip pat yra erdvė), niekaip negalėtume žmogiškojo gyvenimo perkelti anapus laiko. Laikas yra unikalus ir universalus. Unikalus ir universalus tuo, kad negalime svarstyti anapus laiko perspektyvos nieko, ką suprantame kaip žmogiškojo gyvenimo apraiškas. Unikalus ir universalus tuo, kad, ko gero, nėra nei vienos mokslinės ar meninės disciplinos, kur nebūtų kažkokiu tam tikru būdu suprantamas laikas. Unikalus ir universalus tuo, kad net jei žmogus (ar mokslas bei meno kūrinys) imtų neigti laiko svarbą ar jo reikšmę, tai tik pabrėžtų šio klausimo svarbą ir būtinumą.

Laikas pačiose įvairiausiose disciplinose, nuo fizikos iki teisės, traktuojamas vis kitaip. Literatūroje laiko tema pirmiausia siejama su žavinguoju prancūzų prozininku Marceliu Proustu, septynių romanų ciklo „Prarasto laiko beieškant“ (1913-1927) autoriumi. Vienam turtingiausių žmonijos istorijoje šimtmečiui pasisukus į pabaigą, laiko tema vėl talentingai ir originaliai permąstoma Olgos Tokárczuk romane „Praamžiai ir kiti laikai“ (1996).

„Žmonės mano, kad jų gyvenimas daug intensyvesnis nei gyvūnų ar augalų, o juo labiau – daiktų. Gyvūnai nujaučia, kad gyvena intensyviau už augalus ir daiktus. Augalai sapnuoja, kad gyvena intensyviau nei daiktai. O daiktai tiesiog būna, ir tas buvimas yra labiau gyvenimas nei kas nors kita.“

Tai, kad romano tikslas apmąstyti laiką, jau matyti pavadinime. Dažnai mėgstu skaitydamas tekstą pasigilinti, kaip vieno ar kito grožinės literatūros teksto pavadinimas išverčiamas į užsienio kalbą. Ypač įdomu svarstyti tokius vertimo pasirinkimus, kai pavadinimas nesutampa su originaliu. Pavyzdžiui, į švedų kalbą romanas išverstas kaip „Seni laikai ir kiti laikai“. Nors romane ir aiškiai parodoma, jog Praamžiai – tai kaimo pavadinimas, šis žodis tikrai nėra vienareikšmis. Lenkiškas prawiek rodo ne tik tai, jog kalbama apie kaimą tokiu pavadinimu, bet lyg netiesiogiai nukreipia ir į senosios – kaimo – kultūros, kaip pagrindinės romano ašies, laiką. Išties, romane į pasaulį žvelgiama iš kaimo perspektyvos. Tam tikra prasme pavadinimo situacija primena mūsų kultūroje esančio vieno romano pavadinimo dviprasmiškumą. Viena geriausių lietuviškosios prozos atstovių Ieva Simonaitytė savo garsiajame romane „Aukštujų Šimonių likimas“, pavadinimu Aukštujai irgi nenukreipia tik į Šimonių, gyvenusių tokiame kaime, pavadinimą. Kaimo pavadinimas, netyčia visiškai sugretintas su šeimos, tapusios viso romano ašimi, vardu, lyg netiesiogiai primeta ir moralinį šios šeimos vertinimo aspektą. Kaip skaitydami Tokarczuk romaną matome ne tik kaimo pavadinimą, bet ir pačią žmogiškosios tikrovės sampratą bei tašką, iš kurio žiūrima į pasaulį, taip ir skaitydami Simonaitytės romaną, niekaip nesigauna Aukštujuose gyvenusių Šimonių nelaikyti aukštą moralę turinčiais, aukštaisiais, Šimoniais.

Kiek iš pirmo žvilgsnio neįprastas pavadinimo antras dėmuo – kiti laikai – tik pagilina pirmo pavadinimo dėmens nevienareikšmiškumą, kartu nurodydamas ir į autorės teksto kūrimo tikslą. Tokarczuk tarsi svarbu ne parodyti, jog senus laikus keičia nauji laikai, kaip mums įprasta mąstyti, tačiau kaip senas laikas – senas dėl to, kad jis šiandien dėl savo pobūdžio apskritai suprantamas kaip nebenaujas – sutinka su tuo kitu laiku.

„Malūnėliai mala ir todėl egzistuoja. Tačiau niekas nežino, ką malūnėlis reiškia apskritai. Niekas nežino, ką viskas reiškia apskritai. Gal malūnėlis yra dalelė kokio nors visuotinio, fundamentalaus virsmo dėsnio, be kurio šis pasaulis negalėtų egzistuoti arba būtų visai kitoks. Galbūt kavos malūnėliai yra tikrybės ašis, apie kurią viskas sukasi ir vystosi, gal jie pasauliui svarbesni už žmones. O gal netgi tai, kas vadinasi Praamžiais, laikosi ant to vienintelio Misios malūnėlio.”

Romanas krenta į akis ir savo struktūra. Visas tekstas išskirstomas į skirtingus „laikus“. Kiekvienas skyrius nedidelis ir sodrus prasmių, pavadinimas sudaromas pagal tai, kieno laikas dabar yra išgyvenamas: Genovefos laikas, Kunigo klebono laikas, Misios laikas, Praamžių laikas, Kavos malūnėlio laikas, Dievo Motinos laikas ir t. t.

Iš vienos pusės tokia pasakojimo struktūra primena senesnių laikų rašymo manierą, kuri tokiu būdu pabrėžė laikiškumo motyvą. Sunku neprisiminti Prousto „Pararasto laiko beieškant“ romanų pavadinimų, kuriuose būdavo „užkoduojamas“ ir veikėjas – pvz. „Svano pusėje“, „Dingusi Albertina“. Kita vertus, ši rašymo struktūra nukreipia ir į šiais laikais populiariausio žanro – serialo – pobūdžio istorijų pasakojimo modelį. Svarbu paminėti, jog veikėjo laikas, kaip, beje, ir seriale ar senesniuose romanuose, nenurodo į kalbėjimą iš „aš“ perspektyvos, tačiau taip perskiriamas nenutrūkstantis pasakotojo balsas, parodant į kurį „laiką“, kieno „laiką“ bus susikoncentruojama pasakojimo tėkmėje. Toks rašymo stilius lyg liudija ir kitą svarbų dalyką – mums nebereikia pradžių ir pabaigų, mums reikia įnerti į tekstą, pasinerti į istoriją. O svarbiausia – joje maudytis. Šiek tiek pabūti, vėl išeiti, vėl įeiti. Taip atrodo serialo pobūdžio visuomenė. Tik skirtingai nei pažiūrėjus serialą, šis „serialas“ dar ilgai įstringa skaitytojo galvoje.

Visa, ką čia kalbėjau, yra romano struktūra. Tai, kas matyti kaip paviršius. Išties tokia pasakojimo maniera atskleidžia ir tai, kaip suprantamas laikas pačios autorės. Tokiu būdu pasirodo filosofinis laiko traktavimas ir autorės, kaip gabios psichologės, įžvalgos.

Jeigu atsigręžtume į antikinę kultūrą, į kurią atsigręžti ko gero naudinga visada ir visur, tai pastebėtume, jog graikai turėjo du žodžius nusakyti laikui: chronos (χρόνος) ir kairos (καιρός). Tad sakydami chronologija, turime ne ką kitą kaip įprastą linijinį laiką – jį geriausia suprasti atsidūrus istorijos mokslo lauke. Pirmasis laikas yra faktinis įvykių laikas. Visada tiksintis ir nesustojantis, jo įvaizdis ir jam priskiriami epitetai atėję iš antikinės kultūros – Dzeuso tėvas Chronas (gr. laikas), baimindamasis savo vaikų galimos galios prieš jį, vieną po kito juos surijo. Tuo tarpu žodžiu kairos įvardinamas tinkamas, patogus laikas, laikas, skirtas veikti. Mūsų kalboje tai galima būtų išreikšti žodžių junginiu „palankus metas“.

Šiuo teksto išskirstymu į įvairių veikėjų „laikus“, kurie neretai pasikartoja, lyg žmogaus „laikas“ vis atsirastų ir atsirastų, išryškėja keletas dalykų. Viena vertus, žmogaus gyvenimas nėra tik baigtinė tąsa nuo gimimo iki mirties, kurią reikia pasakoti, o visas žmogaus gyvenimas pasirodo tik kaip „atkarpos“, iš kurių papasakojimo galime suprasti tą jo gyvenimą. Kita vertus, paties žmogaus asmeniniame gyvenime irgi yra tik šios „atkarpos“, bet ne nenutrūkstanti tąsa. Viena vertus, gyvename linijiniu laiku, tačiau prisimename ir pasakojame didžiąja dalimi kairos. Pats žmogaus gyvenimas skleidžiasi būtent šiuo kairos. Autorė, būdama jautri psichologė, rodo, jog palankus žmogaus metas nėra tik vaikystė ar jaunystė. Visą žmogaus gyvenimą yra „atkarpų“ , kurios gali pasirodyti kaip to žmogaus laikas. Tokiu būdu autorė kuria žmogaus autentiškumo paveikslus, jų asmeninę erdvę, leidžia ne tik sužinoti įvykius, bet atidengdama parodyti skirtingus laimės konstravimo būdus. Nors niekada nekalbama pirmuoju asmeniu, netikėta, bet veikėjų portretai pasirodo jautresni, nors kartu nepanašūs, rodos, negalėtum tų portretų kūrimui prikišti vieno žmogaus – pasakotojo – rankos, kiekvienas iš veikėjų autentiškas. Jie visi pasirodo savojo žmogiškumo šviesoje – tai yra išskirtinis ir neginčijamas autorės, kaip puikios prozininkės, talentas. Taip pat rašytoja netiesiogiai parodo ir tai, kad „palankus metas“ niekada nėra nulemtas ir pasireiškiantis tam tikru intervalu. Šis „palankus metas“ priklauso nuo paties žmogaus siekio kurti savo gyvenimą, pažaboti laiką, kad šis pasirodytų kaip palankus. Gal ne veltui ir per visą kūrinį kaip simbolis tįsta Misios kavos malūnėlio idėja – savo, kaip žmogaus, autentiško gyvenimo atributas.

Romane gerai matyti Tokarczuk filosofinis išprusimas. Žmogaus egzistencijos ir jo santykio su laiku svarba bei specifinis apmąstymas romane akivaizdžiai randasi iš Martino Heideggerio filosofinių svarstymų, tad neretai sakiniuose ir mintyse justi šio vokiečių filosofo balsas, nors nuorodų į jokius konkrečius filosofus nei viename autorės romane nematyti. Žinoma, kai kur pro akis nepraslysta kliaudos, kurias dažnai padaro ne filosofiją baigęs žmogus, – pavyzdžiui, vienas iš veikėjų romane skaitė Sokrato raštus. Kitaip tariant, skaitė raštus žmogaus, kuris nieko gyvenime neparašė. Sokrato balsas mus pasiekia tik iš Platono tekstų, nors antikinės filosofijos tyrinėtojai nepataria visiškai pasitikėti Platonu kaip autentiško Sokrato mąstymo betarpišku liudytoju. Net jei ir išrinktume Sokrato žodžius iš Platono tekstų bei išleistume atskira knyga (tokia knyga rusų kalba, žinau, yra), tai būtų tik specifinės kultūros sprendimas.

Kaip psichologė Tokarczuk žengia kur kas toliau, nei ankstesni laiko temą svarstę kūrėjai. Skirtingai nei įprasta matyti ankstesniuose tekstuose, Tokarczuk kalba ir apie laiko pajautą augaluose ir gyvūnuose – toje gyvybėje, kuri apie laiką šnekėti ir jo apmąstyti negali, tačiau neginčijamai vienaip ar kitaip nuo jo yra priklausomi. Laiko perspektyvoje atsiduria ir daiktai. Tačiau pastarieji pasirodo ne tik tuo aspektu kaip nauji ar seni, patvarūs ar sutręšę, bet kaip autentišką žmogaus laiką sukuriantys simboliai. Šiuo atveju, daiktai įprasmina ir senosios kultūros žmogaus egzistavimą. Koks „kitų laikų“ ir daiktų santykis, autorė, kaip ir dar daug ką papildomai, palieka kiekvieno apmąstymui.

„Žmogus pakinko laiką į savo kančią. Kenčia dėl praeities ir nutęsia kančią ateitin. Taip atsiranda neviltis. Žmogaus mąstymas nenutrūkstamai susijęs su laiko rijimu. Tai – lyg koks paspringimas“.

2019 m. lenkų rašytoja Olga Tokarczuk už savo kūrybą įvertinta Nobelio literatūros premija.

Įdomu pastebėti, kad autorė tapo pirmąja rašytoja po daugelio metų, kuri šį apdovanojimą gavo už grynąją veikėjų psichologiją. Skirtingai nei daugelio anksčiau šia premija įvertintų kūrėjų, Olgos Tokarczuk kūryba nėra politinė ir politinis angažuotumas pasirodo tik kaip neišvengiama istorinė išdava bei vaizduojamas ne kaip būtinas, bet nebent kaip savanoriško sprendimo rezultatas. Politiškumas pasirodo tik netiesiogiai apmąstant globalias pasaulio, kuriame gyvename, problemas ir nenumaldomame žmonių siekyje socializuotis.

Tekste pateikiamos ištraukos iš O. Tokarczuk romano „Praamžiai ir kiti laikai“ (orig. Prawiek i inne czasy), iš lenkų kalbos vertė V. Jarutis. Knygą 2000 m. išleido leidykla „Strofa“ (dabar – „Apostrofa“).

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Create your website at WordPress.com
Pradėkite
%d bloggers like this:
search previous next tag category expand menu location phone mail time cart zoom edit close