O šiandien visi keliai vedą į Meką

Teksto autorė: Akvilė Venckutė

Žmogus be vietos, visą laiką svajojęs grįžti į gimtinę, grįžo su kaupu. Negali sakyti, kad dauguma apie talentingąjį menininką sužinojo tik jau po jo mirties, kuomet pasipylė nekrologai avangardiškojo kino krikštatėviui užsienio žiniasklaidos granduose „NY Times“, „New Yorker“, „The Guardian“ ir daug kitų. Bet jei po to, dar kas Lietuvoje ir nebuvo girdėjęs Meko pavardės, tai bent po A. Zuoko namuose rasto lobio istorijos išgirdo tikrai.

Lietuvoje iki šiol labiau žinomas kaip poetas, Jonas Mekas taip pat buvo eksperimentinio kino pradininkas, skleidęs tą poetiškąją žiūrą kine. Jis taip pat ženkliai prisidėjo ir prie Jurgio Mačiūno inicijuoto meno judėjimo „Fluxus“ gimimo. Visuomet su savimi nešiojęsis kamerą, jis kaip pats yra sakęs, prifilmavo apie 1500 valandų medžiagos filmams,[i] kuriose ne tik jo asmeninio gyvenimo detalės, bet ir kiekvienam mūsų artimi kasdienybės atspindžiai, kultūriniai bei politiniai kontekstai.

Nesusitaikęs su sistema

J. Mekas gimė ir augo Semeniškiuose (Biržų apskritis), kurių ilgesys sekė visoje jo vėlesnėje kūryboje. Su broliu Adolfu aktyviai dalyvavo rezistencinėje veikloje, rašė atsišaukimus, laikraščius. Kai vieną 1944 metų dieną dingo jų spausdinimo mašinėlės, suprato, kad jų jau ieško ir priėmė sprendimą bėgti iš Lietuvos. Jų kelionę iškart sustabdė priverstinis darbas nacių karo belaisvių lageryje Elmshorno mieste, Vokietijoje. Metams bėgant, ilgai teko blaškytis iš vienos vietos į kitą, kol 1949 m. pabaigoje pavyko emigruoti į JAV. Jis buvo pacifistas ir tai atsispindėjo jo kūryboje, engė ne tik patį karą, sunkumus darbo lageryje, bet ir visą Europą vadino griuvėsiais – „kam man jos kultūra, jei tik karą man duoda“[ii]. Todėl Amerika jam tapo tiesioginiu „American dream“ išsipildymu.

Kadras iš parodos „Mekas mirksi geriau“

„In Memoriam“ renginyje Meko draugas, režisierius Arūnas Matelis pastebėjo: „Mekas atvėrė laisvę. Iš totalitarinės sistemos – tu patenki tiesiai į Niujorką. Koks kontrastas“. Būtent tam spalvingajam gyvenimui XX a. pabaigos Niujorke didžiausią dėmesį paskyrė ir tik ką (rugpjūčio gale) pasibaigusios „MO muziejaus“ parodos „Mekas mirksi geriau“ kuratoriai Edmondas Kelmickis ir Deima Žuklytė-Gasperaitienė. Bevaikštant tarp J. Meko filmų fotografijų susidaro įspūdis, jog kuratoriai pateikė Meką per žmones, su kuriais jis bendravo. Juk nesusipažinusiam su Meku, susižavėjimą tikrai sukels faktas, kad jo draugais buvo garsiausios to meto meno bei popkultūros asmenybės: Salvadoras Dali, Andy Warholas, Johnas Lennonas, Elvis Preslis ir t. t. Bet vargu, ar jis įžymybes tiesiog paviršutiniškai kolekcionavo, jį jos pačios atrasdavo – dauguma draugų Meką apibūdina, kaip žmogų, palaikiusį kitus ir skatinusį kūrybą: „jis sukurdavo terpę būti kitiems“.

Kasdienybė tapo pagrindiniu naratyvu

Iki tol vien rašęs, Mekas tik atvykęs į Ameriką, įsigijo 16 mm kamerą ir pradėjo fiksuoti savo gyvenimo akimirkas, vėliau tapusias jo filmų vaizdais. 1956 m. kartu su broliu pradėjo leisti laikraštį apie kiną „Film Culture“, vėliau turėjo savo skiltį žurnale „The Village Voice“. Abu Mekai buvo ir vieno didžiausių pasaulyje amerikiečių avangardinio filmo archyvų „Anthology Film Archives“ įkūrėjai, kuris veikia ir iki šiol.

Pasaulio didybę J. Mekas matė kasdieniškuose vaizduose. Savo mažąja kamera viską fiksavo lyg koks metraštininkas. „Mane dažnai pavadina kasdienybės poetu. Gyvenimas pilnas poezijos. Aš tik užfiksuoju tuos gabaliukus, kurie praeina nepastebėti, ir juose atrandu stebuklų. Kažkam reikia dramų, rimtų sukrėtimų ir įvykių. Tačiau gražiausi momentai mūsų gyvenimuose dažniausiai yra labai subtilūs ir nepastebimi“, – viename interviu portalui Bernardinai.lt sakė J. Mekas[iii].

Kadras iš parodos „Mekas mirksi geriau“

Jo kasdienybė buvo persmelkta gimtinės ilgesio, taip atsirado J. Meko kūryboje filotopinė kryptis (filotopija – A. Šliogerio naujadaras sudarytas iš dviejų graikiškų žodžių „mylėti“ ir „vieta“), nukreipusi mus, žiūrovus, į Semeniškius. Šią kūrybinę liniją buvo galima išvysti 2019 m. „Rupert“ galerijos parodoje „Jonas Mekas: Leiskite man svajoti utopijas“ (kuratoriai: Justė Jonutytė, Kotryna Markevičiūtė, Yates Norton). Tų utopijų siekis nebuvo kažkokia neįmanomybė bendrąja prasme, tai buvo dėl karo prarastos gimtosios vietos išsiilgimas, kaip rašyta parodos pristatyme: „Šios utopijos, skirtingai nei nurodo žodžio etimologija, menininkui reiškia ne abstraktų ir idealizuotą „niekur“, o, veikiau, konkrečios vietos prisiminimais, pojūčiais ir istorijomis piešiamą „kažkur“ <…> Kaip teigė poetas, tikros utopijos randamos tik „paties mažame, uždarame kaimelyje.“

Nors užfiksuotos tikros akimirkos, įvykių seka J. Meko filmuose nėra reikšminga, praeitį jis pateikdavo kaip naują dabartį. Nerežisuoti vaizdiniai suskirstyti fragmentais, kuriuos Mekas sumontuodavo lyg atsitiktinius, bet vis tiek susiliejančius harmoniškai. Užkadriniu balsu pateikdavo dar vieną naują – dabarties plotmę, kuri su vizualiu turiniu dažnai būdavo visai nesusijusi. Filmo „As I Was Moving Ahead, Occasionally, I Saw Brief Glimpses of Beauty“ pradžioje autorius pasidalina mintimi, kad galvojo apie chronologinį autobiografinį pasakojimą, bet, anot jo, tikrovė pernelyg nesuprantama, netvarkinga, nedėsninga ir nekonceptuali, kad tilptų į chronologinę schemą. 

Patriotinė istorijos rekonstrukcija

Tarp autobiografiškų J. Meko filmų išsiskiria jo istorinė dokumentika „Lietuva ir SSRS žlugimas“. Šis vienu planu nufilmuotas filmas yra autentiškas pasakojimo būdas – chronologinė seka įvykių, kurie pradėti filmuoti dar nežinant, kaip jie klostysis toliau – ar Lietuva pasieks nepriklausomybę, ar ne. J. Mekas filmavo savo televizorių, rodydamas, kaip įvykius Lietuvoje matė Amerika. Svarbu pastebėti, kad naudojamos ne ekraną įrašinėjančios priemonės, o kamera, taip sukurdama medijų dvilypumą ir leidžianti autoriui priartinti veidus, tekstus, fone girdisi namuose esantys pašaliniai garsai: vaiko šūkčiojimas, šaukšteliu maišomas puodukas, šlamantys popieriai ir pan. Taip filme susikuria net kelios realybės ­– tai televizoriuje rodomi reportažai bei kambaryje numanomas istorijos fiksuotoju tapęs pats J. Mekas, žiūrintis televizorių.

Kadrai nėra režisuojami, vaizdas pateikiamas nuosekliai ir objektyviai – būtent taip, kaip ir rodė televizorius, nebandoma to interpretuoti, komentuoti, nenaudojami montažiniai triukai. Vienintelis montažas vyksta žiniasklaidos pateikiamos istorijos atžvilgiu: žiūrint žinias parenkami tik su Lietuvos politinėmis naujienomis susiję reportažai. Remiantis kompiuterinių medijų teoretiku Levu Monovičiumi, taip atrinkdamas temas J. Mekas savotiškai rekonstravo supamos realybės atvaizdą pačiam sau, ar visai lietuvių visuomenei. Jis lyg pateikė rezultatą to, ko tuo metu lietuviai taip siekė – kad žinia apie jų okupaciją pasiektų Vakarus. O pats autorius šį filmą, rodžiusį lemiamų socialinių pokyčių metą, sulygino su klasikine graikų drama, kurioje tautos likimas drastiškai pasikeičia dėl neracionalaus įkalinimo ir vieno žmogaus valia (turima omenyje, Vytautą Landsbergį) bei Olimpo palaikymu kovojama prieš jėgą ir galią vardan laisvės.[iv]

Mekas šiandien – vis dar amžinai 27-erių

O šiandien objektyvas apsisuko priešingai – visi renginiai, parodos, retrospektyvos Lietuvoje rengiami J. Meko atminimui – viskas, kad tauta susipažintų su tuo, ką pasaulis brangino. Prieš dvejus metus „Knygų mugėje“ knyga apie jį kainavusi 3 eurus, šiemet jau turėjo 25 eurų etiketę.

Ne veltui, sakoma, kad kūryba tikroji opozicija mirčiai, arba Meko žodžiais: „You keep a diary and the diary will keep you“. Dar būdamas 92-iejų metų interviu „NYTimes“ J. Mekas sakė: „Kai atvykau į Niujorką, man buvo 27-eri. Kadangi aš tiek daug praleidau, nusprendžiau išlikti 27-erių – buvo tiek daug dalykų, kuriuos reikėjo prisivyti, ir aš iki šiol stengiuosi tai padaryti.“ [v]

Pats besivydamas, to įkvėpė ir kitus – viskuo domėjosi, daug skaitė. Štai ir iš Lietuvos bėgdamas pasiėmė tik knygas: „Pažiūrėkit, sako, kas tuos čemodanuos ir kuprinėse. Pradarė vieną – knygos. Pradarė kitą – knygos. Į kuprinę – knygos. Kraipo galvas, nieko nesupranta. O kur jūsų daiktai, things? – jie klausia. Neturim, – sakom. – Nichts things. Rodom į knygas, sakom, čia mūsų daiktai. Tai numojo ranka kaip į pakvaišėlius ir sako: eikit.“[vi]

J. Mekas nemėgo žarstyti kūrybinių patarimų. Jo nuomone, jei norisi kurti, tai ir daryk. Jei kyla klausimų, reikia padrąsinimų, tai imkis kitų dalykų. „Man niekada nereikėjo kūrybinės praktikos. Netikiu kūrybiškumu, aš tiesiog darau. Užaugau ūkyje, kuriame viską gaminome arba auginome. Pasodini sėklas ir viskas tiesiog užauga“, – kartą sakė J. Mekas apie kūrybinį procesą. [vii]

Tai apie kokią laisvę „In Memoriam Mekui“ kalbėjo A. Matelis? Laisvę gyvenimui – jis nuolat visiems kartojo: „nepriimkite gyvenimo per rimtai ir juo mėgaukitės“. Tad to paties renginio vedėjui paklausus susirinkusiųjų: „palydim Meką tylos minute ar džiaugsmo šūkiu?“ Abejonių nekilo – visi šūktelėjom! Ne dėl to, kad mirė. Dėl to, kad gyveno.

Kadrai iš parodos „Jonas Mekas: Leiskite man svajoti utopijas“


[i] Psibilskis, Liutauras. Interview with Jonas Mekas at Anthology Film Archives. Iš Jonas Mekas: Conversations, Letters, Notes, Misc. Peaces, etc. Vilnius: Lithuanian Art Museum, 2005.

[ii] Mekas, Jonas. Žmogus be vietos. Vilnius: Baltos lankos, 2000.

[iii] Kajėnas, Gediminas. Jonas mekas: „gražiausi momentai mūsų gyvenimuose yra subtilūs ir nepastebimi“. Portalas „Bernardinai“. Prieiga per internetą: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-05-31-jonas-mekas-graziausi-momentai-musu-gyvenimuose-yra-subtilus-ir-nepastebimi/45612

[iv] Jono Meko darbų katalogas. Lithuania and the collapse of the ussr. Prieiga per internetą: http://film-makerscoop.com/catalogue/jonas-mekas-lithuania-and-the-collapse-of-the-ussr

[v] Leland, John. Jonas Mekas Refuses to Fade. Portalas „The New York Times“. Priega per internetą: https://www.nytimes.com/2015/10/18/nyregion/jonas-mekas-refuses-to-fade.html

[vi] Mekas, Jonas. Žmogus be vietos. Vilnius: Baltos lankos, 2000.

[vii] Rachel, T. Cole. Jonas Mekas on documenting your life. Portalas „The Creative Independent“. Priega per internetą: https://thecreativeindependent.com/people/jonas-mekas-on-documenting-your-life/

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Create your website at WordPress.com
Pradėkite
%d bloggers like this:
search previous next tag category expand menu location phone mail time cart zoom edit close