Hemingway: „Senis ir jūra“

Teksto autorė – Evelina Venckutė

„Senis ir jūra“ – Kuboje parašytas vienas iš paskutinių E. Hemingvėjaus kūrinių. Tai alegorinė apysaka, kurioje pasakojama apie seną žvejį Santjagą ir jo kovą – vidinę su savimi ir išorinę su žuvimi, apie gražią ir tyrą seno žmogaus draugystę su berniuku, vardu Manolinas, apie gamtos grožį ir meilę jai. Taip pat svarbus kūrinio aspektas – aliuzija į totalitarinės sistemos negrįžtamą poveikį žmogui.

E. Hemingvėjus dažnai yra priskiriamas prie taip vadinamos „Prarastosios kartos“ menininkų – tų, kurie išgyveno pirmą pasaulinį karą ir per savo asmeninę prizmę išreiškė tragišką tuo laikmečiu gyvenančio žmogaus pasaulį. Pats E. Hemingvėjus sakė, kad tai – „ištvermingoji karta“. Ištvermė, stiprybė bei valia ir yra būtent tos vertybės, apie kurias kalbama kūrinyje. Dar E. Hemingvėjus priduria, kad žmogų galima sunaikinti, bet nenugalėti.  

Jūra – senio visas gyvenimas, bet paskutines aštuoniasdešimt keturias dienas nesisekė kaip niekad. Vis dėlto, vieną dieną, Santjagas ryžtasi išplaukti į jūrą dar kartą, šįkart dar labiau nutolti nuo kranto, kur paslapčia tikisi sutiksiąs žuvį – viso gyvenimo vertą laimikį.

Svarbus motyvas kūrinyje yra vienatvė – senojo žvejo palydovė. Nors ir bendrauja su Manolinu, jie vienas kitu rūpinasi, visgi senis daug laiko praleidžia vienas, ypač po to, kai berniuko tėvai nebeleido jam išplaukti kartu. Valtyje Santjagas kelis kartus lyg atsidūsta begalvodamas: „Jei tik su manim būtų berniukas…“; taip pat pastebi, kad kai jį paliko Manolinas, pradėjo su savimi garsiai kalbėtis. Jis gyvena, kaip kūrinyje vaizduojama, – gana skurdžiai, galbūt atrodytų, kad jis jaučiasi vienišas, bet, anot Santjago, jūroje nei vienas žmogus nelieka vienas. Geriausi senio draugai – gamta ir žvejyba: jis labai myli jūrą, žuvis skraiduoles ir žaliuosius vėžlius. Senis labai gerai pažįsta jūrą: puikiai orientuojasi, gali nuspėti kryptį iš gamtos reiškinių, kaip ir tai, koks bus oras.

Santjagas labai ryžtingas, bet kaip ir kiekvienam žmogui – jam kyla dvejopų minčių. Ambivalentiškumas pasireiškia kovoje – jam nuolat kyla klausimų ar jis iškęs, ar išlaikys… Tokios mintys senio nutraukiamos aiškiu ir tvirtu pareiškimu: „Aš galiu“. Nuolat kalbėdamasis su sugauta žuvimi, jis vadina ją broliu, tartum garbintų ir brangintų, todėl kova pasidaro dar įtemptesnė. Gi tai nepaprasta žuvis – tai jūros gyventojas, dėl kurio jis visą gegužę valgė vėžlių kiaušinius, kad rugsėjį ar spalį turėtų jėgų ją ištraukti. Tai tokia žuvis, dėl kurios jis gimė.

Santjagą žuvų gaudymas sekina lygiai taip pat, kaip ir padeda jam gyventi, – čia ir slypi jo gyvenimo dvilypumas. Protagonistas lyg Sizifas, monotoniškai, diena iš dienos ridena sunkų akmenį. Ir dėl ko? Turbūt gi neatperka skurdi pastogė ir šioks toks maistas šio užsiėmimo sunkumų. Tad kodėl Santjagas vis dar žvejoja?.. Ar čia toji visų žinoma tiesa, jog svarbiausia ne tikslas, o procesas, siekiant pagauti didžiąją gyvenimo žuvį?

Hemingvėjus yra sakęs: „Senyje ir jūroje“ aš stengiausi sukurti realų senį, realų berniuką, realią jūrą, realią žuvį ir realius ryklius. Bet jeigu visa tai padaryta pakankamai gerai ir pakankamai tikroviškai, jie gali reikšti daug ką.“ Iš tikrųjų, kūrinys yra daugiasluoksnis, jame galime rasti sąsajų su kolektyvine pasąmone, archetipais, tokiais kaip: jūra, žvejo figūra, kova su žuvimi… Taip pat tai alegorinė istorija, kurioje paslėpta totalitarizmo ir jo poveikio žmogui ir jo asmenybei tema.

Ernestas Mileris Hemingvėjus (1899 – 1961) – amerikiečių rašytojas, žurnalistas. Už literatūrinę veiklą gavęs Pulitzerio (1953 m.) ir Nobelio (1954 m.) premijas. Kūrėjo kalba glausta, paprasta ir dėstoma trumpomis užuominomis. Savo rašymo stilių pats rašytojas pavadino panašiu į ledkalnį, kuris beveik visas glūdi po vandeniu, o išorėje matoma tik maža jo dalis.

Apysakoje „Senis ir jūra“ (parašyta 1951 m., išleista metais vėliau) stipriai išreiškiama žmogaus kova tiek su savimi, tiek su išorinėmis jėgomis. Kūrėjas kalba apie žmogaus atsparumą, ryžtą ir vidinę jėgą. E. Hemingvėjus, pats buvęs aistringas žvejys, išsamiai perteikia žvejybos ypatumus, nenuslėpdamas viso vargo ir žiaurumo, tuo pat metu nujausdamas ir išreikšdamas tai, su kuo jo karta ir jis pats asmeniškai[i] susidūrė istoriškai, politiškai ir kaip tai skaudžiai paveikė žmonių gyvenimus.

 [i] – E. Hemingvėjus buvo savanoris Pirmajame pasauliniame kare, dalyvavo Antrajame ir dar keliuose kituose, taip pat rinko lėšas kovojantiems prieš fašizmą, rėmė žmones, kovojančius prieš diktatoriaus F. Batistos režimą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Create your website at WordPress.com
Pradėkite
%d bloggers like this:
search previous next tag category expand menu location phone mail time cart zoom edit close