Smėlynų Sizifas

Teksto autorė – Ieva Marija Sokolovaitė

Ar amžinai tą patį akmenį ton pačion kalvon ritinantis Sizifas turi laiko nuovoką? Ar žemyn dardančio akmens dūžiai į uolą ir paties Sizifo iškvėpimai stumiant riedulį į viršų padeda jam nepamesti laiko tėkmės toje nykioje, minimalistinėje erdvėje, susidedančioje tik iš pasikartojančių veiksmų ir save reflektuojančios sąmonės? O gal Sizifą laikas aplenkia? Ką laikas, jo negailestingas, prie individualios patirties tempų nesitaikstantis bėgsmas ir, iš kitos pusės, jo išgananti, apvalanti laikinumo bei praeinamybės malonė reiškia žmogui, diena iš dienos kartojančiam tuos pačius absurdiškus veiksmus? Žmogui, stovinčiam atviru veidu prieš vėją ir žinančiam, kad negali pakeisti jo krypties. Ką laikas reiškia žmogui, tarsi Kobo Abe romano „Moteris smėlynuose“ herojui, įkalintam nuolatos formą keičiančio smėlio dykynėje, apsuptam be paliovos judančios, persitvarkančios, į gyvybę ir gerovę besikėsinančios materijos, iš kurios jis pats niekaip negali pabėgti?

Vieno savičiausių šiuolaikinių japonų rašytojo, teatralo bei muziko Kobo Abe (Abe Kōbō, tikrasis vardas – Abe Kimifusa, 1924 – 1993) meninis pasaulis dažnai lyginamas su garsiausių siurrealistinio grotesko meistrų ir egzistencializmo pradininkų kūryba. Kobo Abe konstruojami alinančios kovos su nežinomo, nepažįstamo priešo tironija naratyvai primena iracionalų Franco Kafkos pasaulį; atšiauri romanų atmosfera ir susvetimėję personažai kuria dialogą su nykia Samuelio Becketto absurdo dramų scenografija. Subtilus absurdo bei iracionalumo branduolys, paslėptas Kobo Abe kuriamose keistose, individo skilimą nuo visuomenės išryškinančiose ir egzistencialistinį laisvės bei tapatumo su pačiu savimi klausimą keliančiose situacijose, neretai kuria ir ironišką socialinės kritikos aspektą. Personažų tarpusavio santykiai dažnai vaizduojami kaip labai fragmentiški, tik iš dalies grįsti bendražmogiškomis vertybėmis, kai kuriais atvejais palaikomi kone vien gyvuliškų paskatų. Apskritai būtent nepatvarus ar net punktyrinis ryšys su kitu ir leidžia Kobo Abe laikyti japoniško literatūrinio avangardo atstovu – vaizduodamas individą, balansuojantį tarp baimės tapti svetimam ir nereikalingam visuomenei bei pagundos sąmoningai rinktis dvasinę izoliaciją, rašytojas nukrypsta nuo tradicinių rytietiškų motyvų ir siekia formuoti modernią japonišką egzistencinę laikyseną, adresuodamas vakarietiškoje kultūrinėje tradicijoje įsigalėjusias laisvos valios, dvasinės laisvės absurdo akivaizdoje, prasmės beprasmybėje temas, visų pirma randamas F. Kafkos, F. Dostojevskio, A. Camus darbuose. Pats Kobo Abe modeliuojamas ir nagrinėjamas individo atsiskyrimo nuo visuomenės motyvas, sutinkamas beveik visuose rašytojo kūriniuose, įskaitant ir garsiausius romanus „Moteris smėlynuose“, „Svetimas veidas“, „Žmogus-dėžė“, yra iš esmės egzistencialistinis, nes remiasi kierkegoriška vienatvės individualios savasties vardan samprata bei Satro iškelta dvasinės laisvės, visų pirma besireiškiančios kaip laisvė pačiam rinktis savo prigimtį ir todėl traktuojamos kaip visos egzistencijos pamatas, teorija. Apmąstydami savo santykį su visuomene, Kobo Abe personažai kreipia žvilgsnį ir į savo pačių egzistencijos pagrindą, ieško atsakymo į tai, kas daro žmogų žmogumi.

Teksto autorės nuotr.

Romane „Moteris smėlynuose“ vaizduojamą kopose įsikūrusį kaimelį, kurio gyventojų įpročius ir gyvenimo ritmą formuoja nuolat judantis, pustomas ir trobas užgriūti besikėsinantis smėlis, ir į kurį atsitiktinai patenka romano protagonistas Nikis Dziumpėjus, galima laikyti subtilia visuomenės, visiškai pajungtos tuščiam ir bevaisiam darbui, metafora. Kasnakt kaimelio gyventojai privalo kasti smėlį ir gabenti jį iš duobių, kuriose stovi namai, ir kasryt vėjas būna sunešęs naujo smėlio, tad vakarykščio darbo bergždumas negali nekristi į akis. Taip pat greitai išaiškėja ir tai, jog šitoks darbas yra totalitarinė gyventojų kontrolės priemonė – savaitgalį užklydęs į kaimelį kaip mėgėjas entomologas, pagrindinis veikėjas yra nejučia įkalinamas vienišos moters namuose ir be jokių paaiškinimų priverčiamas tapti darbo jėga smėliui kasti, o maištaujant ir atsisakant dirbti yra nutraukiamas gyvybiškai būtinų dalykų, net paprasčiausio vandens, tiekimas. Autoritarinio panoptikono leitmotyvą stiprina ir kaimo pakraštyje stovintis bokštas, iš kurio visada yra stebima, tačiau niekada negalima žinoti, kur nukreiptas stebėtojo žvilgsnis. Protagonisto priešinimasis kolektyvinei kaimelio gyventojų dvasiai tuomet tampa dvasinės laisvės apskritai deklaracija, priešinimusi niveliuojančiai ir išnaudojančiai socialinei struktūrai. Tačiau tai tik viena iš galimų romano interpretacijų. Visur esančio, be paliovos judančio, savas taisykles diktuojančio smėlio, su kuriuo kovojama visiškai sizifiniais būdais, įvaizdį galima suvokti ir plačiau, kaip būtent pastarojo egzistencialistinio mito japonišką atgarsį. Nuolatinis smėlio kasimas užpildo kaimiečių būtį, kad būtų įmanomos, visų jų egzistencijos ir tėra paremtos vien nesibaigiančiu smėlio kasimu ir gabenimu iš duobių – argi šiuo atžvilgiu smėlis nėra Sizifo akmens analogas? Smėlis tarsi beprasmybė, kasdienis vėl ir vėl iš naujo prasidedantis vadavimasis iš smėlynų tarsi absurdiški pasikartojantys veiksmai, iš kurių nėra galimybės išsilaisvinti. Romano herojus, žinoma, nesitaiksto su neteisėtu įkalinimu kopų kaimelyje, kelis kartus bando bėgti, tačiau galiausiai yra sugrąžinamas atgal, o tos kad ir bevaisės pastangos ištrūkti atveria jam gilumines kaimo bendruomenės struktūras naratyvo požiūriu bei stiprina smėlio kaip absoliutaus egzistencinio bergždumo, Sizifo riedulio atitikmens, įvaizdį. Kova su smėliu niekada nesibaigia ne tik dėl to, kad kitu atveju kaimas būtų galutinai užpustytas, bet ir dėl to, kad ja yra paremta visa kaimo žmonių kolektyvinė pasąmonė, smėlis joje įsišaknijęs taip, kad tampa neatsiejama asmens tapatumo dalimi. Apie tai liudija ir moters pozicija, jos nuolankumas, net kiek gluminantis pasidavimas smėlio smilčių tėkmei, kadaise pražudžiusiai moters vyrą ir vaiką, bei kaimo vyresniųjų valdžiai. Iš kitos pusės, būtent smėlyje randasi ir viltis. Kai pagrindiniam veikėjui pavyksta sukonstruoti prietaisą, galintį rinkti vandenį iš giluminių smėlyno sluoksnių, vadinasi, teikiantį vilčių įgauti nepriklausomybę nuo kaimo vyresniųjų, pačiame beprasmybės simbolyje atsiranda ir vidinis prasmės aspektas, kaip kad atsitinka ir Sizifui su akmeniu. Tad smėlis tampa centriniu gyvenimo jėgos apskritai motyvu, dualistiniu realybės beprasmiškumo ir kartu prasmingumo simboliu.

Teksto autorės nuotr.

Kaip tokioje absurdiškoje, monotonija ir savirefleksija persmelktoje situacijoje bėga laikas? Koks nuo smėlio, besiveržiančio į namus, indus, maistą, ant odos ir net į mintis, besivaduojančio absurdo žmogaus santykis su laiku, jei bet kokios pastangos pakeisti būties sąlygas yra bergždžios, neduosiančios jokių vaisių nepriklausomai nuo to, kiek prabėgs laiko? Šiuo klausimu įdomi libanietės literatūrologės Marianne Marroum interpretacija, kurioje į „Moters smėlynuose“ vandens ir smėlio įvaizdžius žvelgiama per dialektinę entropijos ir negentropijos prizmę. Kalbant termodinaminiais terminais, entropija reiškia sistemos chaotiškumo didėjimą, paprastai vykstantį savaime, o neigiama entropija (negentropija) atspindi priešingą procesą, kurio metu chaoso laipsnis mažėja ir sistemoje ima labiau įsivyrauti tvarka. Kobo Abe sukurtas kopų kaimelis sudaro mikrokosmą, kuriame entropiją, chaosą, beprasmybę nuolat didina nesiliaujantis smėlio judėjimas, o protagonisto pastangos nugalėti šią beprasmybę, kaip ir Sizifo ramybė ritinant akmenį į kalną, ar, dar labiau, stebint, kaip jis vėl rieda žemyn, įkūnija priešingas negentropijos, tvarkos ir harmonijos įvedimo jėgas. Tai, kas romane konfrontuoja ir persiskirsto vaidmenimis, yra chaosas ir tvarka, kitaip tariant, entropijos ir negentropijos veiksniai. O laiko bėgsmas – kosmologiniu požiūriu – tiesiogiai priklauso būtent nuo šių dviejų elementų sąveikos. Garsiojoje knygoje „Trumpa laiko istorija: nuo Didžiojo Sprogimo iki juodųjų skylių“ profesorius Stephenas Hawkingas, patvirtindamas A. Eddingtono iškeltą asimetrinio laiko teoriją, teigia, jog būtent entropijos didėjimas yra tai, kas skiria praeitį nuo ateities, kas suteikia laikui kryptį. Tik todėl, kad sudužus puodeliui entropija negrįžtamai padidėjo, šukės niekada nesusirenka atgal į sveiką puodelį. Tik todėl, kad dvi akimirkas vieną nuo kitos skiria chaoso mastas, o toks chaoso masto pokytis yra vienintelis negrįžtamas procesas, laikas įgauna vienpusę kryptį – tai vadinamasis laiko strėlės konceptas. Japonų smėlyno gyventojai stengiasi sustabdyti natūralią laiko strėlę ir apsaugoti kaimą nuo sugriovimo įvesdami savotišką įtampą tarp destruktyvių entropijos jėgų, atstovaujamų smėlio, ir aktyvių žmogaus negentropinių pastangų. Tai iš esmės universali situacija, atspindinti bet kurios gyvos būtybės poziciją – nuolat priešintis destruktyvioms aplinkos jėgoms, instinktyviu išgyvenimo ar intelektiniu egzistencialistinio maišto lygmeniu. Reikia pasakyti ir tai, kad išorinis laikas, laikas, galiojančio pasauliui už kaimo ribų, romane tarsi atskiriamas ir pašalinamas, tai iliustruoja kad ir nuo įstrigusių smilčių sustojęs ir nebereikalingas Nikio Dziumpėjaus laikrodis, ir tuomet dar labiau priartėjama prie absurdo kūriniams būdingos pabrėžtinai lėtos laiko tėkmės, būdingos Kafkos stambiajai prozai ar Becketto nesibaigainčiam laukimui – tokioje būsenoje tiesiog nelieka jokio kito pojūčio, kaip tik pats laikas.

Kad ir kokia banali būtų bėgančio laiko kaip beprasmiškai tarp pirštų žyrančių smėlio smilčių metafora, ją galima romane įžvelgti, ir būtent ji leidžia „Moterį smėlynuose“ traktuoti ir kaip esmiškai laiko temą kvestionuojantį egzistencialistinį kūrinį. Priskyrus visą romaną persmelkusiam smėlio įvaizdžiui absurdo dėmens savybes, o absurdą susiejus su entropijos ir chaoso kaip laiko strėlės varomosios jėgos sąvoka, telieka pripažinti, jog jis ir įgalina pačią laiko tėkmę. O kadangi jokia egzistencija negali būti antlaikiška, laiko tėkmės vaidmuo joje yra ypatingas, laiko bėgsmas suteikia egzistencijai prasmę ir, talpindamas savyje baigtinumo matmenį, daro įmanomas autentiškos būties paieškas. Visa tai veda prie minties, kad smėlynuose bergždžiai su beprasmybe kovojančio žmogaus likimui tasai smėlis, toji beprasmybė, kad ir kaip būtų paradoksalu, ir įprasmina kovą bei visą būtį tapdama laiko tėkmės šaltiniu. Smėlynų Sizifui laikas ne tik egzistuoja, laikas yra vienintelis jo potyris ir terpė visiems jo dvasiniams virsmams. Tik išgyvendamas nenustelbiamų antagonistinių jėgų poveikį, tačiau vis vien aktyviai prieš jas maištaudamas, jis iš tiesų susitapatina su savo laiku ir tampa neatskiriama savojo laiko dalimi, nes pats prisideda prie laiko tėkmės kūrimosi.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Create your website at WordPress.com
Pradėkite
%d bloggers like this:
search previous next tag category expand menu location phone mail time cart zoom edit close