Borges: „Fikcijos“

Knygos rekomendacijos autorė: Kamilė Laučytė

„Ilgų knygų kūrimas – skrupulinga ir alinanti beprotybė: per penkis šimtus puslapių dėstomos mintys, kurias galima pasakyti per porą minučių,“ – neįprasta matyti, kad tai – literato mintys, dėl ko turbūt jo, argentiniečio Jorge Luis Borgeso (liet. Chorchė Luisas Borchesas, 1899-1986), apsakymų rinkinys „Fikcijos“ yra ganėtai trumpa knyga. Tačiau neverta apsigauti – nors tekstai neilgi, jie yra itin turiningi.

Slidi riba tarp tikrovės ir fikcijos – kartais Borgeso apsakymai atrodo tokie realistiški, kad jei pakeistum kelias detales, patikėtum, kad tai gali būti tikra. Ne veltui Jorges Luis Borges yra laikomas vienas iš magiškojo realizmo pradininkų. Rašytojas tikėjo, jog visos knygos yra parašytos vieno autoriaus. Išgirdus tokį teiginį, galbūt lakios mintys įsivaizduos atskirą kultūros pasaulį, kur filosofai, menininkai ir fiktyvūs personažai kartu gyvena, nepaisant skirtingų istorinių laikų, kurie juos skiria. Borgeso kūryba yra itin intertekstuali, jo kuriamas pasaulis – detalus, tarsi rašytų tikslumus mėgstantis matematikas (ne veltui ja domėjosi), be to, kartais į savo kūrinius įtraukia ir draugus literatus. Galbūt toks sukurtas kultūros pasaulis ir galėtų egzistuoti, kaip kad apsakyme „Tlön, Uqbar, Orbis Tertius“, kuriameviena draugija nusprendė knygose kruopščiai sukurti Uqbar šalį su savo zoologija, kalba, psichologijos, filosofijos ir kitais mokslais. Borgeso apsakymai taip pat yra intertekstualūs tarpusavyje, tad natūralu, jog „Babelio bibliotekos“ protagonistas begalinėje ir painioje kaip labirintas bibliotekoje tarp knygų rado ir vieną pavadinimu Axaxaxas mlö – Tlöno kalbos žodžių junginiu. Borgeso takais kultūros pasaulis kuriamas toliau. Įkvėptas apsakymo „Babelio biblioteka“, rašytojas Umberto Eco savo romane „Rožės vardas“ aprašo biblioteką-labirintą, kuriai vadovauja aklas vienuolis Chorchė Burgiškis (beje, ir pats Borges visiškai apako būdamas 55-erių).

Begalinis yra labirintas, kuriuo tampa ne tik minėtoji Babelio biblioteka, bet ir Sodas išsišakojančiais takais. Tai, pasirodo, yra ne koks nors parkas, o knyga, kuri teigia apie laiko tinklą, apimantį kiekvieną galimybę, ir „daugumoje tų laikų mes neegzistuojame“ („Sodas išsišakojančiais takais“). Begalinė yra Funeso atmintis, dėl kurios jis beveik negalėjo mąstyti abstrakčiai – „jam buvo ne tik sunku suprasti, kad simbolis šuo gali ženklinti daugybę įvairių dydžių ir įvairių formų individų. Jam nedavė ramybės netgi tai, kad šuo keturiolika minučių po trečios (matomas iš profilio) vadinasi taip pat, kaip šuo penkiolika minučių po trečios (matomas iš priekio)“ („Funeso atmintis“). Begalinė yra loterija Babilonijoje – „neišmanėliai tvirtins, jog begaliniam tiražų skaičiui reikia begalinio laiko; iš tiesų pakanka to, kad laiką būtų galima dalyti be galo, kaip moko garsioji alegorija apie lenktynes su vėžliu“ („Loterija Babilonijoje“). Borgeso laikas, viena iš „Fikcijų“ temų, nėra nei linijinis, nei ciklinis, jam neegzistuoja jokie ribojimai ar pasikartojimai.

„Fikcijos“ neužima penkių šimtų puslapių, tačiau nežinia, ar užtektų poros minučių perteikti mintis, kurios buvo sukeltos skaitant Borgeso apsakymus. Tokios mintys apims ne tik skaitytojus praeityje, bet ir ateityje, nes „Fikcijų“ idėjos – amžinos, išsiveržiančios iš chronologiško laiko ribų.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Create your website at WordPress.com
Pradėkite
%d bloggers like this:
search previous next tag category expand menu location phone mail time cart zoom edit close