Miego tema Šekspyro dramaturgijoje: „Hamletas“ ir „Makbetas“

Teksto autorius: Nikolajus Elkana Eimutis

Didelę dalį žmonijos aktyvios kasdienybės pasiglemžiantis, tačiau vis dar ne iki galo pažinus, miegas jau daugelį šimtmečių įvairių mąstytojų gana prieštaringai aptarinėjamas. Iš vienos pusės, atsižvelgiama į senovės graikų poetų vertintą mistinį sapnų pranašiškumą, vėlesniuose laikotarpiuose išryškėjusius analitinės psichologijos, psichoanalizės akcentus, tačiau lygiagrečiai peikiamas ir tiesiogiai su tinginyste siejamas pernelyg ilgas įmygis. Nagrinėjant įvairių filosofų veikalus susidaro įspūdis, jog minčiai palanki nemiga: Platono dialoguose „Įstatymai“ (orig. „Nomoi“) teigiama, jog, žmogui miegant, jis lygiai toks pat nenaudingas kaip ir mirusysis. O tas, kuris myli gyvenimą ir išmintį, miegos ne daugiau nei iš jo reikalaus kūnas. Tokiam požiūriui pritaria ir vienas pirmųjų krikščionybės platintojų raštu, tikėjimo pagrindimo filosofija ir mokslu idėjos skleidėjas Klemensas Aleksandrietis, skatindamas kuo ilgiau būdrauti, idant būtų patenkinti visi kilnieji troškimai. Ir XIX a. pabaigoje vokiečių filosofas Friedrichas Nietzsche savo veikale „Anapus gėrio ir blogio“ išsako panašią mintį teigdamas, jog „gerųjų“ europiečių (politiškai atsakingų kosmopolitų, intelektualų, galinčių padaryti įtaką senojo pasaulio raidai) tikslas turėtų būti budrumas, mat siela yra visuomet nerimstanti – iš jos negali kilti miego poreikis. Tačiau, be abejonės, bemiegės naktys ne visuomet pasireiškia genialių minčių sinteze ar dvasiniu pakylėjimu; fizinio poilsio trūkumas gali priartinti būseną, kai ribos tarp realybės ir sapnų ima trintis ir staiga žmogus atsiduria tarsi Calderóno filosofinėje dramoje „Gyvenimas – tai sapnas“. Ši problema pasirodo ir garsiojo britų dramaturgo Viljamo Šekspyro kūryboje. Intelektualus, tačiau liguistų iliuzijų kupinas „Hamleto“ veikėjų santykis su pasauliu ir jais pačiais bei nemigai prakeikto Makbeto valdomos valstybės naktinis nerimas puikiai išryškina šiek tiek niūresnius, lunatinius tamsaus paros meto veiklos atspalvius.

Prieš apžvelgiant šekspyrišką snaudulio vaizdavimą, reikėtų aptarti nakties meto, miego bei būdravimo sampratų skirtumus tarp nūdienos ir Elžbietos I epochos, autoriaus gyvenamojo laikotarpio. Pagal tuometinį suvokimą, naktinis poilsis buvo nulemtas nuo kūno atsiskiriančios sielos – tai, tikėta, sudarydavo sąlygas atpalaiduoti ir pailsinti visus penkis fizinius ir šeštąjį išorinį (susijusį su mistinėmis galiomis) pojūčius. Turbūt ši atitrūkstančios sielos ir nejudraus kūno idėja lėmė tai, jog visuomenėje miegas buvo suvokiamas kaip mirtį primenantis sąmonės užgesimas. Ne veltui ir vėliau XVIII a. pab. netradicinės medicinos proteguotojas, filosofas Tomas Koganas savo veikale „Gyvasties oazė“ (orig. The Haven of Health) miegą apibūdino kaip kasdienę mirtį – dėl medicinos primityvumo nemažai sergančių žmonių atsisveikindavo su pasauliu būtent užmigę. O moderniam žmogui įprastas palinkėjimas „labos nakties“ turėjo ir labai tiesiogiai su sveikata surištą potekstę. Tad natūralu, jog miego santykis su mirtimi vaizduojamas ir dramaturgijoje: Romeo miegančią Džuljetą palaiko mirusia, o ji mylimojo lavoną – miegančiu, kitos Šekspyro dramos – „Henriko IV” – antrojoje dalyje princas Haris taip pat apsigauna manydamas, jog jo miegantis tėvas yra miręs.

Be to, svarbus anuometinio naktinio poilsio aspektas slypi ir aplinkoje: didžioji dalis pastatų, nepriklausomai nuo gyventojų ekonominės padėties, neturėjo koridorių, miegamosios patalpos būdavo bendros visai namų svitai. Tai turėjo lemti kur kas neramesnį ir viešesnį miegą nei esame įpratę šiais laikais. Tad nors, anot istorijos profesoriaus, miego priešindustriniu laikotarpiu tyrinėtojo Rogerio Ekircho, vidutiniškai žmonės ilsėdavosi apie septynias valandas (maždaug tiek, kiek ir dabar), visgi komfortas nebuvo vientisas – dažniausiai žmonės pabusdavo ilgesnei nei valanda pertraukai, kurią paskirdavo bendrai maldai, sapnų pasakojimui ar kitoms socialinėms veikloms. Nepaisant šių trikdžių, su miegu susijusios baimės, piliečiai ne itin mėgo ilgesnį būdravimą ar anuometinę prievolę eiti naktinę sargybą. Greičiausiai nenoro priežastis slypėjo dviejuose aspektuose: įvairiais laikotarpiais sargyba buvo neapmokama pareiga, trukdžiusi kitą dieną pelnyti duoną; tikėta, jog tamsoje aktyviausiai pasireiškia įvairios pabaisos, šmėklos, raganos ir kitos mistinės būtybės su savo magija – reiškiniai itin nepriimtini ir baugūs savo paslaptingumu to meto renesanso žmogui. Būtent pastaroji nuotaika gana ryškiai atsiskleidžia ir Šekspyro tragedijose „Hamletas“ bei „Makbetas“.

„Hamletas“ – pjesė, vaizduojanti lunatikuojančio, į filosofinius apmąstymus linkusio menininko literatūrinį portretą – tai ilgas Danijos princo ir jo aplinkos sapnas, sukoncentruotas į save pačius. Neseniai mirusio Danijos karaliaus šmėkla, pasirodanti kūrinio pradžioje prieš sargybinius, ne tik įspėja apie artėjančią suirutę, bet ir apriboja kūrinį aptarto istorinio konteksto rėmuose – paruošiama scena nerimui. Svarbu, jog susitikimas su vėle ir jos atpažinimas įvyksta sutemus, mat paprastai sargyba sustabdydavo mirtinguosius ir versdavo laukti ryto, kad galėtų juos identifikuoti, o svarbiausia – nuspėti jų atvykimo intencijas. Tačiau tamsoje išryškėdavo metafizikos dėsnių tikrumas, mistinės jėgos, gebančios metaforiškai išskaidyti Hamleto asmenį į kelis fizinius kūnus. Dažnai modernesnėse pjesės analizėse šis praeities vaiduoklis vertinamas kaip Hamleto sąmonės tąsa, garsiai išreiškianti princo nusivylimą aplinkiniais žmonėmis. Panašią mintį rasime ir XX a. pr. austrų psichoanalitiko Sigmundo Freudo veikale „Sapnų aiškinimas“ (orig. „Die Traumdeutung“), kur autorius teigia, jog Hamletas geba padaryti viską, išskyrus išpildyti keršto siekį prieš savo tėvo žudiką, kuris perėmė likusią tuščią vietą šalia princo motinos ir taip įgyvendino užgniaužtus Hamleto vaikystės troškimus – taigi, šmėkla yra tarsi akstinas geriau suprasti savo tikruosius norus. Be to, Freudas netiesiogiai primena apie kitų pjesės veikėjų pozicijas – Hamleto mylimoji Ofelija, tarsi snūduriuodama, nesiorientuoja aplinkinių žmonių intencijose, o jos tėvas Polonijus, paniręs į savotišką transą, dvasiškai parsiduoda karaliaus broliui, žudikui Klaudijui, kurį kaip ir Danijos princą vis labiau užvaldo nerimas. Visi veikėjai panirę į savanaudišką metaforinį snaudulį, užsiblokavę nuo išorės. Be abejo, galime nepritarti froidiškam Edipo komplekso piršimui ir šios kanoninės pjesės gretinimui, tačiau tiesa, jog protagonistas turi vos ne antgamtinę minties galią: savo monologų idėjiniu krūviu ir dialogų intelektiniu kandumu jau daugiau nei keturis šimtmečius žavi pasaulio teatrų lankytojus. Atrodo, jog Šekspyras savotiškai pritaria Platono ir kitų filosofų nemigos šlovinimui – kuo Hamletas daugiau mąsto apie „išgverusią gadynę“, kuo labiau pasineria į nerimastį (tai – tipinis poilsio trūkumo simptomas), tuo jo žodžiai įgauna vis didesnį egzistencinį svorį. Visgi garsiajame monologe miegas, kaip įprasta, minimas gana rezignantine gaida greta su mirtimi: „Numirt – užmigt, / Ir viskas.“ Tačiau anafora vėliau pakartojama ir su šiek tiek kitokia potekste: „Numirt – užmigt; / Miegot, galbūt sapnuot: tai čia kliūtis! / Nes kas sapnuosis amžinai užmigus / Ir nusimetus žemiškus varžtus?”. Danijos princas tarsi profesionalus naktinėtojas, bemiegis filosofas, meta iššūkį pasyviam atsitraukimui į viliojančią mirtį. Po šio dialogo, daugelio kritikų vertinamo kaip kertinio, Hamletas ima aktyviai stengtis demaskuoti aplinkinių, o ypač Klaudijaus, ydas ir amoralius veiksmus – pažadinti juos iš kasdienio snaudulio komforto. Įdomu, jog Šekspyras pasirenka galutinai atskleisti savo veikėjo galias per meną – princas pastato „Pelėkautų“ vaidinimą. 2012 m. Drezdeno dramos teatre (Staatsschauspiel Dresden) įvyko „Hamleto“ premjera, tačiau režisierius Rogeris Vontobelis vietoje tradiciškai melancholiško, kiek pasimetusio jaunuolio protagonistą atskleidė išryškindamas meno liniją – pavertė poproko atlikėju, išreiškiančiu savo atsaką į fantasmagorinę aplinką per muziką. Įdomu tai, jog spektaklyje atsisakyta garsiojo monologo – į klausimą būti ar nebūti atsakant: „ai, vis tiek.“ Toks dramaturgijos pokytis ir muzikos tema pjesėje išryškina ir kitokį miego kaip abuojo snaudulio aspektą – pop muzika dažnai pasižymi ganėtinai klišinėmis frazėmis, utopinėmis moralės ir etikos idėjomis, tarsi jų autoriai sapnuotų ar bandytų įteigti realybės butaforines alternatyvas pernelyg nekeldami priežastingumo klausimų. Tad vertinant kūrinį per šio pastatymo prizmę galėtume teigti, jog visi „Hamleto“ veikėjai yra užmigę miegu, kurį sudaro jų susikurtas melo ar saviįtaigos burbulas.

Tuo tarpu pjesė „Makbetas“ atskleidžia sukeltos nemigos kankinamo žmogaus paveikslą. Jau aptarta primityvi nepažinių dalykų (apibūdinamų magijos terminu) baimė itin glaudžiai susijusi su šia drama. Sakoma, jog ji – prakeikta: prieš vaidinimą būdami teatro pastate aktoriai šiukštu negali minėti kūrinio pavadinimo ar atkartoti personažų, ypač raganų, žodžių – kitaip jiems tenka atlikti kokį nors „apvalantį“ ritualą (išeiti iš patalpos ir sugrįžti pastuksenus arba apsisukti tris kartus, arba nusispjauti ir panašiai, priklausomai nuo regiono ir teatro). Tad tragedija turi ir antrąjį pavadinimą, kurį saugu tarti – „Škotiška pjesė“.

Toks mitinis prietaringumas, iš dalies gajus ir šiandien, padeda susieti kūrinį su aptartu nerimo ir ezoteriniu nakties vaidmens kontekstu – juk didžioji dalis veiksmo įvyksta skambant naktiniams varpams, kurie tarsi įjungia mitinės atmosferos jungiklį. Nemiga skatina didybės maniją. Didysis Kalifas Harunas al-Rašidas išgyveno tūkstantį ir vieną naktį tarsi niekada nemiegotų. Trečiasis Romos imperatorius Kaligula sunkiai užmigdavo. Hitlerį, Staliną bei Leniną kankino nemiga. Galima sakyti, jog nemiegodami jie konfrontuodavo prieš likusį pasaulį, konfliktuodavo su kitais žmonėmis, tais, kurių sąmonė pasitraukusi, kurie miega. Ši jausena, jog nemiegantysis yra išskirtinis, gali išvystyti liguistą tikėjimą, kad asmuo nebepriklauso paprastajai žmonijos daliai. Tam tikra prasme taip ir atsitiko Makbetui – po lemtingo susitikimo su trimis laumėmis, miglotai iškėlusiomis protagonistą iki būsimo karaliaus, šis apsėdamas stiprios garbėtroškos. Patikėjęs pranašystės tikslumu, pagrindinis veikėjas save išskiria iš kitų žmonių, o galiausiai – patiki, kad jam pačiam reikia pasiekti sostą. Galų gale Makbetas nužudo savo miegą kartu su Škotijos karaliumi Dunkanu (kuris, rodos, vienintelis kūrinyje gali ramiai miegoti, taip ramiai, kad būtų įmanoma įvykdyti žmogžudystę). Tačiau, kaip ir „Hamlete“, šalutiniai personažai taip pat pakliūna į nemigos apsėstųjų ratą. Ledi Makbet, jos gydytojas, dvaro dama, galiausiai ir visa Škotija, Makbeto valdymo laikotarpiu, panyra į neramaus miego ciklą. Ši simbolika galbūt yra kiek labiau tiesioginė nei prieš tai aptartoje dramoje – piliečiai nesijaučia saugūs naktį, kai šalį valdo neteisėtas, amoralų aktą, prieštaraujantį žmogiškumui, atlikęs veikėjas. Tačiau ši visą valstybę užvaldžiusi nemiga puikiai atliepia ezoterinį nakties pobūdį – ne tik fizinė tamsa prišaukia magiškas negandas, bet ir realios blogybės atneša baimę į piliečių gyvenimą.

XX a. prancūzų mąstytojas Emanuelis Levinas įsivaizdavo filosofiją kaip kvietimą prisiimti begalinę atsakomybę nenuilstamam būdravimui, visiškai nemigai. Ko gero Šekspyras pritartų, jog jo pjesių veikėjai taip pat vadovaujasi panašiu motto, nors galbūt jį skirtingai interpretuoja: vieni, kaip Hamletas, prieina gana kilnias išvadas ir savo nemiga bando pažadinti aplinkinius, kiti, kaip Makbetas, nesumerkia akių dėl ne tokių dorų tikslų, pasėja savo aplinkoje, ir netgi visoje šalyje, nerimą. Visgi, nepaisant požiūrio taško, Šekspyro dramaturgija išsiskiria tekstų tematiniu, mintiniu svoriu ir atsparumu laikui, tad galima teigti, jog pats dramaturgas prisiėmė atsakomybę kartu su savo veikėjais būdrauti ir žadinti skaitytojus, režisierius, aktorius ir žiūrovus.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Create your website at WordPress.com
Pradėkite
%d bloggers like this:
search previous next tag category expand menu location phone mail time cart zoom edit close