Saramago: „Kai mirtis nusišalina“

Knygos rekomendacijos autorė: Austėja Marcinkevičiūtė

Mirtis skirtingoms kultūroms visais laikais buvo ir yra ypatingas reiškinys, o pomirtinis gyvenimas dažnai yra daugelio žmonių tikėjimo pagrindas. Vis dėlto tikėtina, kad prieštaravimas tarp mirties neišvengiamumo ir žmogaus noro gyventi jį nuolat verčia ieškoti tariamo nemirtingumo eliksyro. Turbūt daugeliui nors kartą girdėtas gėrimas, garantuojantis amžiną gyvenimą, dažnai yra meno kūrinių įkvėpimo šaltinis ar viena iš jų temų. Pavyzdžiui, legenda byloja, kad Čin dinastijoje* pirmosios suvienytos Kinijos imperatorius Qin Shi Huangas nusiuntė taoistų alchemiką Xu Fu su 500 jaunais vyrais ir 500 jaunomis moterimis į rytines jūras ieškoti eliksyro, tačiau alchemikas niekada negrįžo. Indų mitologijoje egzistuoja dievų sukurtas nemirtingumo eliksyras, pavadinimu Amrita. Galiausiai, žinoma britų rašytoja Mary Shelley, būdama vos 19 metų, parašė knygą „Frankenšteinas“. Joje mokslininkas Viktoras Frankenšteinas įmena gyvybės paslaptį ir sukuria gyvą būtybę iš mirusiųjų kūno dalių.

Skirtingų epochų meno kūriniuose vyraujanti amžinojo gyvenimo siekio tema yra ne mažiau aktuali ir svarbi šių laikų žmogui. Visgi savo romane „Kai mirtis nusišalina“ portugalų rašytojas, Nobelio literatūros premijos laureatas, José Saramago (tikr. José de Sousa Saramago) provokuoja ir klausia skaitytojo, kas nutiktų, jei visų laikų žmonijos siekiamybė išsipildytų ir žmonės pasauly niekada nebemirtų. Jis klausia, ar tikrai visada nuolatinės pastangos pralenkti mirtį gali būti vertinamos teigiamai, ir kur slypi ilgaamžiškumo paslaptis. Savo istorijoje rašydamas sąmonės srauto stiliumi, vengdamas kablelių ir didžiųjų raidžių, taip stengdamasis palikti didesnę laisvę pačiam skaitytojui vertinti knygoje dėstomas mintis, nuodugniai atskleidžia, su kokiomis ekonominėmis ir demografinėmis problemomis žmonija susidurtų, jei nebeliktų mirties. Rašytojas pabrėžia, kad žmogaus nemirtingumas ne tik sukeltų chaosą ir sumaištį bet ir pripažįsta, kaip smarkiai pati mirtis lemia žmonių gyvenimus. Be to, jog dalis žmonių prarastų pragyvenimo šaltinį, romane rašoma, jog pasaulio religijoms iškiltų didelė grėsmė išnykimui, mat, anot José Saramago, visos religijos yra besąlygiškai priklausomos nuo mirties: „Visos religijos, patinka mums tai ar nepatinka, be mirties, neturi kito savo buvimo pateisinimo, visoms joms mirties reikia kaip burnai duonos.“ Mirtis šiame kūrinyje įgyja moters pavidalą, gal todėl, kad, kaip pats autorius svarsto, pats žodis yra moteriškosios giminės. Knygoje akcentuojamas ne mirties neišvengiamumas ir jos, galinčios valdyti žmonių likimus, absoliuti valdžia, bet, priešingai, kaip mirties, turinčios moteriškąjį pavidalą, žmogiški poreikiai ir sugebėjimai: prisirišimas, noras būti su kitu žmogumi bei žavėjimasis muzika. Tokia charakteristika suponuoja mintį, kad galbūt tariama paslaptingoji moteris yra paprasta bei natūrali gamtos dalis, visai kaip tas pats žmogus. José Saramago lyg siūlo skaitytojui nesistengti bėgti nuo to, kas neišvengiama, tačiau mirtį pripažinti kaip natūralų procesą – galbūt tuomet žmonija supras, kad tas pats ilgaamžiškumas glūdi be galo paprasto bei mylinčio gyvenimą žmogaus širdyje.


* Čin dinastija (kin. 秦朝) – Kinijos dinastija, valdžiusi 221 – 207 m. pr. Kr. Nuo šios dinastijos prasidėjo imperinė Kinijos era.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Create your website at WordPress.com
Pradėkite
%d bloggers like this:
search previous next tag category expand menu location phone mail time cart zoom edit close