Marcelis Proustas

Teksto autorė: Emilija Blockutė

Redaktorius: Vincentas Klipčius

„Gyvenimas yra per trumpas, o Proustas per ilgas“ – 1913-aisiais, pasirodžius Marcelio Prousto romanui „Svano pusėje“, teigė žymusis to meto prancūzų rašytojas Anatole’is France’as, net nenutuokdamas apie būsimą septynių romanų ciklą „Prarasto laiko beieškant“. Grumtis su laiku, skaitant šią epopėją, teko ne tik neretam skaitytojui, bet ir jos autoriui.

Marcelis Proustas gimė 1871 m. intelektualų šeimoje: tėvas Adrienas Proustas – žymus gydytojas, kovojęs su choleros plitimu Prancūzijoje, o žydė mama Jeanne Weil Proust buvo itin apsiskaičiusi ir mokėjusi ne vieną užsienio kalbą. Marcelį jau vaikystėje pradėjo kankinti astmos priepuoliai, todėl būsimas rašytojas itin daug laiko praleido su mama, kuri tapo gyvenimo ramsčiu ir centrine jo pasaulio figūra. Liga berniuką vertė tapti gyvenimo stebėtoju, tokia pozicija vėliau išryškėjo ir jo romanuose.

Marcelis Proustas studijavo Sciences Po universitete. Tėvas norėjo, kad sūnus taptų teisininku arba diplomatu, tačiau jis nesutiko su tokiu ateities vaizdiniu ir būdamas dvidešimt penkerių debiutavo kaip rašytojas su knyga „Malonumai ir dienos“ (Les plaisirs et les jours, 1896). Šis Marcelio Prousto sudarytas įvairių žanrų kūrinių rinkinys nebuvo palankiai įvertintas kritikų. Ir nors studijų metais rašytojas nevengė aukštuomenės susibūrimų, kur susipažindavo su žymiausiais to meto menininkais, nesulauktas pripažinimas bei Prancūzijoje kylanti antisemitizmo banga privertė Marcelį Proustą apskritai nusisukti nuo visuomenės ir dar labiau panirti į rašymą. Jis sukūrė autobiografinį personažą Jean Santeuil, besisukantį tarp XIX a. pab. aukštuomenės atstovų. Šio veikėjo rašytojas pats skaitytojams niekada nepristatė – knyga „Jean Santeuil“ buvo išleista praėjus trisdešimčiai metų po autoriaus mirties, tačiau aiškiai matoma, kad tai buvo pirmieji žingsniai ciklo „Prarasto laiko beieškant“ (À la recherche du temps perdu, 1913-1927) link.

Nebaigęs rašyti kūrinio apie Jean Santeuil, Marcelis Proustas, paskatintas ir padedamas mamos, pradėjo versti meno kritiko, rašytojo John’o Ruskin’o darbus. Tuo užsiėmė šešerius metus, iki pat motinos mirties 1905-aisiais. Po šio įvykio jis beveik pusei metų užsidarė viešbučio kambaryje ir sugrįžo prie rašymo.

1913-aisiais, Marceliui Proustui būnant keturiasdešimt dvejų, leidykla Grasseri, spausdinimo išlaidas apmokėjus pačiam knygos autoriui, o leidėjui Bernardui Grassetui kūrinio net neskaičius, išleido pirmąją „Prarasto laiko beieškant“ dalį, pavadintą „Svano pusėje“ (Du côté de chez Swann). Iki knygos pasirodymo kelias buvo ilgas. Autorius, būdamas itin jautrus aplinkos dirgikliams, į rašymą leidosi tamsiame, garsui nepralaidžiame kambaryje, kurio sienos buvo išklijuotos kamščiamedžio plokštėmis, o užuolaidos niekada neatidengiamos. Baigęs darbą sunkiai rado leidėją – jo kūrinį atmetė ir leidyklos Gallimard vyriausias redaktorius, rašytojas, būsimasis Nobelio premijos laureatas André Gide’as, vėliau tokį savo poelgį pavadinęs didžiausia gyvenimo klaida. Gavęs pirminį spausdinto rankraščio variantą Marcelis Proustas dalį jo pradėjo braukyti, paraštėse klijuoti lapelius, ant kurių rašė naujas kūrinio pastraipas, detalesnius aprašymus. Korektūrų apimtis buvo didesnė nei paties rankraščio. Leidėjas buvo jau beprarandąs viltį suspėti išleisti knygą 1913-aisiais, tačiau, jo džiaugsmui, lapkričio 14-ąją romanas išvydo dienos šviesą.

Po knygos išleidimo Marcelis Proustas nėrėsi iš kailio: sumokėjo laikraščiams Journal des debats bei Figaro, kad pirmuosiuose puslapiuose būti išspausdinti pagiriamieji žodžiai pirmajam jo romanui. Vieną tekstą parašė rašytojo draugas, kitą – jis pats. Pasirašęs slapyvardžiu lygino romano „Svano pusėje“ autorių, t. y. save, su Charles’u Dickens’u, o patį kūrinio tekstą pavadino un petit chef-d’œuvre (mažuoju šedevru). Tuo tarpu garsiausias to meto Prancūzijos literatūros kritikas Paulas Souday teigė, kad romanas chaotiškas.

Lygiai taip pat rašytojas stengėsi ir dėl mylimojo Alfred’o Aggostinell’io – savo vairuotojo bei sekretoriaus, dovanodamas jam ne tik dideles pinigų sumas, bet ir lėktuvą, kuriuo jis, palikdamas Marcelį Proustą, kartu su savo žmona išskrido į Prancūzijos Pietus.

Literatūrinio pripažinimo autorius sulaukė tik po antrojo ciklo romano „Žydinčių merginų šešėlyje“ (À l’ombre des jeunes filles en fleurs) pasirodymo 1919-aisiais – kūrinys buvo įvertintas prestižine brolių Goncourt’ų premija.

Iki rašytojo mirties 1922-aisiais, pasirodė trečiasis ir ketvirtasis „Prarasto laiko beieškant“ tomai: „Germantų pusė“ (Le Côté de Guermantes, 1920-1921) bei „Sodoma ir Gomora“ (Sodome et Gomorrhe, 1921-1922). Kiti trys tomai – „Kalinė“ (La Prisonnière,1923), „Dingusi Albertina“ (Albertine disparue, 1925),„Atrastas laikas“ (Le Temps retrouvé,1927) – buvo išleisti autoriaus brolio Robert’o Prousto ir rašytojo Jacques’o Rivière’o. Žinoma, kad Marcelis Proustas nujautė artėjančią mirtį – jo sveikata vis prastėjo, todėl leidosi į lenktynes su jau tiksiančiu laiku ir spėjo paskutinėje rankraščio eilutėje parašyti fin – pabaiga.

Ciklas pradedamas žodžiu, išreiškiančiu trukmę Longtemps (pranc. ilgai), o pabaigiamas didžiąja raide parašytu žodžiu – Laikas (Temps). Būtent laikas tampa viena pagrindinių kūrinio temų. „Prarasto laiko beieškant“ pasakotojui, itin panašiam į patį Marcelį Proustą, neegzistuoja dabarties laikas – kalbantysis gyvena ateities įvykių nuojauta, jų laukimu arba prisimindamas ir idealizuodamas jau buvusius įvykius. Pastarąjį veiksmą galėtumėme įvardinti paseizmo (le passé – praeitis) sąvoka, kuri dažnai literatūriniame kontekste yra prilyginama prustiškojo laiko terminui, tai yra, žmogus ar veikėjas, tikrovę suvokiantis tik kaip praeities įvykius, egzistuoja prarastuoju laiku. Tuo tarpu trumpą, ryškų atsiminimą, dažnai sužadintą skonio ir nukeliantį į vaikystę, apibūdina prustiškoji akimirka, referuojant į arbatos gėrimo su Madeleines pyragaičiais epizodą, aprašytą „Svano pusėje“. Literatūrinio ciklo kalbantysis neretai prisimena, kaip troško kažko, turėjusio įvykti ateityje. Vadinasi, jo atmintis, o ne dabartis, apjungia būtojo ir būsimojo laiko plotmes. Taigi, pasakotojas niekuomet nebūna dabar, tačiau būtent stebėjimas, sudarius distancija tarp savęs ir dabarties laiko leidžia leistis į detalią sąmonės bei jausmų, kuriuos yra patyręs kiekvienas, analizę. Rašytojas Albert’as Camus Marcelio Prousto dėmesingumą, gebėjimą suteikti išskirtinumo kiekvienai gyvenimo detalei bei minčiai įvardijo tikrojo mąstymo pavyzdžiu.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Create your website at WordPress.com
Pradėkite
%d bloggers like this:
search previous next tag category expand menu location phone mail time cart zoom edit close