Camus pjesė „Kaligula“ šiandien

Esė autorius – Vincentas Klipčius

1938 m. prancūzų rašytojas ir filosofas Albert‘as Camus parašo filosofinę pjesę „Kaligula“, kuri dar ir šiandien žiūrovus nesilpnai sukrečia savo draminiu veiksmu ir herojaus ambicingu šaltakraujiškumu. Atrodytų dramos siužetą nupasakoti nesudėtinga: Romos imperatorius Kaligula susiduria su savo sesers ir sugulovės Druzilos mirtimi. Šis tiesioginis susidūrimas su mylimo žmogaus netektimi pakeičia ir patį Kaligulą, ir – labiausiai – jo santykius su aplinkiniais bei požiūrį į galingąją Romos imperiją. Matyti, jog Kaligula ima ginčytis ir kelti vaidus, „drumsti Romos ramybę“. Praeina treji metai. Greitai paaiškėja, kad Kaligula ne tik vaidijasi, bet ir žudo, šitaip žūsta begalės veidmainių, įsiteikėlių ir nekaltų, su pastaraisiais tiesiog susijusių žmonių. Pjesė baigiasi moraliniu Kaligulos nuopoliu ir dviguba išpažintimi – savo meilužei Kesonijai ir sau pačiam. Metaforiškai kalbant, Kaligula paliekamas ribinio išprotėjimo būsenoje ant žmonių kaulų krūvos – visiškai išnaikintame ir mirties lyg rūgšties išgraužtame pasaulyje.

Savo laiku pjesė šiltai sutikta nebuvo, tačiau vokiečių okupuotame Paryžiuje, Antrojo pasaulinio karo įkarštyje pasirodę romanas „Svetimas“ ir filosofinė esė „Sizifo mitas“ leido visiškai kitaip pažvelgti į šį tekstą ir taip „Kaligula“ užgriuvo visu savo prasminiu svoriu. Toks pasakojimo būdas kaip šis tapo autoriaus vizitine kortele – Albert‘as Camus savo filosofines mintis išdėstęs filosofinėje esė sukurdavo romaną ir teatro pjesę, kurios be filosofinio krūvio išsiskyrė ir neginčytina menine jėga. Romane Camus pateikdavo šių filosofinių idėjų vaizdinį – „Sizifo mitas“ yra tarsi romano „Svetimas“ veikėjo Merso pateisinimas, o romane „Maras“ gydytojas Rijė veikia tarsi pagal „Maištaujančio žmogaus“ logiką. Tuo tarpu pjesė vaizduodavo skirtingus – pasisekusius ir nepasisekusius – tokio moralinio modelio, išdėstyto filosofinėje esė, variantus. Camus sukūrė dvi tokias triadas – absurdo ir kolektyvinio maišto. Pastarąją sudaro filosofinė esė „Maištaujantis žmogus“, romanas „Maras“ ir pjesė „Teisieji“, o pirmąją – filosofinė esė „Sizifo mitas“, romanas „Svetimas“ ir pjesė „Kaligula“.

Pirmojoje absurdo triadoje labiausiai kreipiamas dėmesys į individualų žmogų, skirtingai nei vėlesnėje triadoje, kur dėmesys sukoncentruojamas į kolektyviškumą. Tiek pjesėje „Kaligula“, tiek romane „Svetimas“ (L‘étranger) pirmiausia iškyla tradicijos ir individualaus žmogaus mąstymo priešprieša. Nors romano „Svetimas“ veikėjo elgsena skaitytojui, net ir suprantančiam, kad veikėjas veikiamas absurdo jausmo patirties, galėtų pasirodyti kaip nemotyvuota ar vedama asmeninio egoizmo, prancūzakalbei kultūrai romano mintis kur kas aiškesnė – įdomu atkreipti dėmesį į pagrindinio veikėjo vardą. Merso vardas prancūziškai Meursault (tarti – Meurso) nereiškia nieko, tačiau garsai „meur“ ir „so“ yra turtingi reikšmių. Viena vertus, mœurs (tarti – meur) prancūzų kalba reiškia „papročiai“, tuo tarpu žodis sots (tarti – so), reiškia „kvaili“ (deja, tik pats žodis mœurs nėra vyriškos giminės). Tokiu atveju veikėjas yra lyg pati maišto, nukreipto prieš tradiciją, manifestacija. Merso, atvykstantis į motinos šarvojimą ir ten apkaltintas „aplaidžiu“ požiūriu į mirtį, jau savimi pačiu meta iššūkį tam, kas vyksta aplink jį. Taip pat „meur“ tariama ir veiksmažodžio „mirti“ liepiamoji nuosaka, tad veikėjo vardas galėtų reikšti ne tik „kvaili papročiai“, bet ir „mirk, kvaily!“ (meurs, sot!), kur sot (tarti – so) reiškia „kvailys“. Kita vertus labai panašus garsas mer prancūziškai – tai jūra, vieta, prie kurios ir įvyksta reikšmingiausias romano įvykis – žmogžudystė. Antrasis garsas, užrašomas kaip sault, savo rašyba ir tarimu kartu kiek primena žodį soleil – saulė. Būtent saulė ir tampa kruvino įvykio priežastimi, nes apakina pagrindinį veikėją. Taip pat mer tariamas ir prancūzų kalbos žodis mère – motina ar maire – meras. Šiuo atveju įdomu pastebėti, kad kvailė, jeigu turėtume omenyje motiną, būtų sotte (tarti – sot), taigi nebepanašaus garso žodis. Tokiu būdu autorius, lyg netiesiogiai norėdamas mesti akibrokštą ir prieš ką tik mirusią veikėjo motiną (su kuria santykis aiškiai nusakomas pirmuoju Merso sakiniu – romano pradžia), galiausiai palieka tokią pačią situaciją, kokią vėliau paliks Jim Morrison dainoje „The End“.

Konfliktas, kilęs iš kito žmogaus elgesio ir veiksmų vertinimo, – dažna Camus kūrybos tema. Net ir paskutiniame savo romane La Chute („Krytis“), kurį galime, kaip ir romaną „Svetimas“, laikyti išpažintiniu pasakojimu, filosofiškai svarstoma prancūziško žodžio juger, reiškiančio ir „teisti“, ir „spręsti“, turint galvoje ir teismo nuosprendį, ir kito žmogaus daromą sprendimą svoris žmogui ir visuomenei. Šiuo atveju teksto pasakotojas – buvęs ar tik apsimetantis, jog kažkada juo buvo, advokatas Klamansas, save vadinantis teisėju-atgailautoju (juge-pénitent), t. y. savyje talpinantis pagrindines dvi žmonių išskirstymo kategorijas, kurios šiaip jau suprantamos kaip opozicinės, tampa esminės žmogiškųjų santykių problemos įkūnijimu. Po metų Albert‘ui Camus įteikiama Nobelio literatūros premija.

Konfliktas tarp Kaligulos reakcijos į aplinką ir joje esančių žmonių gimsta ir pjesėje „Kaligula“. Sesers-sugulovės mirties paveiktas Kaligula po kurio laiko sugrįžta į rūmus ir pakelia audrą prieš patricijus – instituciją, kuri, kaip paaiškėja, ir yra tikroji Romos imperijos valdytoja, kai tuo tarpu oficialus imperijos valdovas – tik įrankis įtakingųjų patricijų rankose. Dar pačioje pradžioje, Kaligulai dingus be žinios, matyti patricijų kaip neskaldomo bloko santykis su imperatoriumi. Veiksmui vystantys ne tik išryškėja kiek kitoks, tačiau iš esmės moraliniu aspektu vienodas situacijos vertinimas, bet ir kiekvienas iš jų įgyja vardus. Kaligula ne tik vienas sukyla prieš patricijus – kelia vaidus, ginčijasi, galiausiai žudo: taip jis keršija už veidmainystę, melą, aroganciją – tačiau stebina tai, kad žudyti jis pasirenka šių žmonių artimuosius. Čia ir išryškėja, kad iš pažiūros serijinio žudiko užmačias primenantis Kaligula yra absurdo patirtį išgyvenantis žmogus, o šie žudymai – tai kiek ambicingas būdas auklėti aplinkiniams žmonėms.

„Kartais dekoracijos sugriūva“ – taip rašo Camus savo „Sizifo mite“. Camus teigia, kad absurdas nėra apčiuopamas, jo artėjimas taip pat nėra juntamas. Tiesiog pačioje rutinos nykumoje atsiranda reikšmingas pabudimas užduodant lemtingąjį klausimą „kodėl“. Toks pabudimas dažnai būna sąlygojamas skausmingos patirties – susidūrimo su mirtimi. Kaip ir Kaligulos atveju,  tuomet žmogus suvokia ne tik savo kaip žmogaus laikinumą, tačiau ir pačios žmogiškosios egzistencijos absurdiškumą – esi įmetamas į pasaulį priverstas ne savo noru priimti žaidimo jame taisykles. Žmogus žino, kad mirs, bet jis jau patekęs į pasaulį. Žmogus žino, kad šiame pasaulyje reikia veikti ir gyventi, bet taip pat žino, kad kažkuriuo nenustatytu gyvenamuoju laiku jis turės visa tai apleisti ir palikti kitiems.

Camus teigia, kad pats pasaulis ir pats žmogus atskirai nėra absurdiški. Absurdo jausmas gimsta iš lyginamųjų elementų priešpriešos. Žmogaus protas visuomet siekia aiškumo ir žinojimo – šis siekis, lengva patikrinti, yra įgimtas. Kita vertus, pasaulis visuomet mums pasirodo kaip iracionalus – jį galime paaiškinti tik dalinai ir fragmentuotai. Šis dalies ir fragmento pojūtis netrunka tapti ir mūsų pačių egzistencijos kaip dalinės ir fragmentuotos supratimu. Iš to kyla ir savęs kaip svetimo pajauta: „Aš visuomet sau liksiu svetimas, nes nerasiu sąlyčio tarp egzistencijos tikrumo ir turinio, kurį mėginu suteikti tam tikrumui“.

Taigi nuolat aiškumo siekiančiam žmogui atsidūrus iracionaliame pasaulyje belieka tik savo turimomis priemonėmis gyvenamajame pasaulyje apsibrėžti ribas, kurios ir taps jo veikimo ir suvokimo ribomis. Savižudybė būtų tik pasidavimas šio pasaulio iracionalumui.

Anot Camus, įveikti absurdo neįmanoma, bet galima su juo susigyventi. Šis sutarimas su absurdu yra maištas, kuris mąstytojo suprantamas kaip kūryba. „Maištas daro sąmoningą visą patirtį“ – rašo Camus. Kūryba nesuteikia gyvenimui prasmės, tačiau padaro jį vertingą, o apsibrėžtos ribos padeda įveikti absurdo sukeltą nerimo jausmą.

Paaiškėjus, kokie yra tikrieji Kaligulos žudymo tikslai – padėti kitiems suprasti savo žmogiškosios egzistencijos absurdiškumą, dramoje „Kaligula“ išryškėja ir du veikėjai, kurie užima specifinę laikyseną Kaligulos elgesio atžvilgiu. Tai yra Helikonas ir Herėja.

Artimas Kaligulos patikėtinis Helikonas, kurį imperatorius kažkada išgelbsti iš vergo likimo, pasižymi tvirta laikysena ir yra vienas įdomiausių draminių personažų. Skirtingai nei visi kiti dramos veikėjai, vienu ar kitu būdu orientuojantys savo ištariamas mintis manydami, kad taip neužrūstins valdovo, kurio rūstybės priežasties nesiseka suprasti, Helikonas drąsiai ir su pašaipa komentuoja menkiausias aplinkinių kliaudas ir išsako savo nuomonę vykstančio veiksmo atžvilgiu. Helikonas kaip veikėjas į akis krenta dėl daugelio dalykų. Dėl tokios savo laikysenos, jis neišvengiamai primena anksčiau pjesėse dažnai sutinkamą karaliaus juokdarį – jis vienintelis galėdavo kritikuoti įprastai rūstų valdovą. Kita vertus, įdomus ir jo paties vardo pasirinkimas. Helikonas buvo gana žymus mitinėmis prasmėmis apipintas kalnas Vidurio Graikijoje. Įdomu tai, kad jo papėdėje gyveno vienas žymiausių graikų poetų – didaktinio graikų epo kūrėjas Hesiodas. Skirtingai nei Homeras, kuris savo epuose šlovino herojus ir didvyrius, Hesiodas savo kūryboje išaukštino kasdienį, paprastą darbo žmogų. Tokie žmonės ir sudarė didžiąją visuomenės dalį. Tokiu atveju, Camus Helikoną matome lyg savotišką parodiją – beteisį vargetą, kuris netikėtai nusišypsojus laimei, tapo arogantišku pašaipūnu, nors iš tikrųjų yra tik blaiviai aplinką vertinantis išminčius, kurį išminčiumi tokia patirtis jį ir padaro. Gal ne veltui ir pirmoje dramos scenoje Helikonas pasirodo valgydamas svogūnus. Įdomu pastebėti, kad apie svogūnus kalba žymusis Antikos komediografas Aristofanas savo komedijoje „Debesys“, kurioje išjuokia tuo metu Graikijoje pradėjusį plisti į Atėnus atkeliavusių eruditų – sofistų – mokymą. „Debesyse“ valstietis Strepsiadas į vadinamuosius „mokslininkus“ žvelgia kaip į tuos, kurie mąsto, kas galėtų būti po žeme. Į klausimą „Bet ko į žemę įsikneibę žiūri jie?“, jam atsakoma „Jie ieško to, kas po žeme“. Valstietis pamano, kad ko gero laukinių svogūnų, kurių tiek daug valgydavo atėniečiai. Šiuo atveju, svogūnus valgantį Helikoną taip pat galime matyti kaip išminties ar net filosofo parodiją (noriu atkreipti dėmesį, kad antikinės komedijos tikslas buvo ne pašaipa, o juokas –  to meto žmonės manė, kad juoką sukelia tai, kas turi trūkumų ir dėl to yra bjauru). Helikonas pjesėje gyvas išlieka ilgiausiai.

Tuo tarpu Herėja supranta tiek patricijus, tiek gana greitai perpranta ir tikruosius Kaligulos tikslus, tačiau aiškiai išsako savo kaip individualaus ir laisvo žmogaus poziciją, paaiškindamas, kodėl nesirenka nei patricijų veidmainystės, nei Kaligulos drąsos priimti egzistencijos absurdą ir su juo susigyventi. Herėja taip pat pastebi ir paties Kaligulos būsimą nuopolį – jis supranta, kad Kaligula tikslų siekia netinkamai.

Tačiau tarp visų veikėjų atsiranda ir tas, kuris „seka“ Camus susitaikymo su absurdu logika ir lieka pjesės didvyriu. Tai jaunasis Scipionas. Tik čia norisi pastebėti, kad artimas Kaligulai Scipionas yra ne tik nugalėtojas – santykiuose su juo atsiskleidžia ir paties Kaligulos jausmų peripetijos ir tokiu būdu pjesė pasirodo kaip pastanga ieškoti savo lytinės tapatybės bei pastanga suprasti, kas esi kaip žmogus. Visuomet buvęs draugiškas ir prieraišus Kaligulai, Scipionas nuo imperatoriaus nenusigręžia ir tuomet, kai šis „auklėdamas“ nužudo jo tėvą. Scipionas mirties akivaizdoje patiria tokius pat jausmus, kaip patyrė Kaligula, susidūręs su sesers Druzilos lavonu. Tik skirtingai nei turtuose skęstantis Kaligula, Scipionas – tėvo netekęs skurdus poetas, kurį tik vienintelė poezija ir gelbėja gyvenant tokiame pasaulyje. Šiuo atveju Scipioną Camus irgi paverčia tam tikru tikrovės šaržu, nes Antikoje Scipionai buvo žinomi kaip kilminga romėnų giminė.

Intymumu ir erotika dvelkianti Kaligulos ir jaunojo Scipiono pokalbio scena, kurią lydi prisilietimai ir jausminis artumas, pasirodo, mano nuomone, kaip viena gražiausių draminių scenų XX a. dramaturgijoje. Kaligulos meilužė Kesonija (beje, tikrovėje ji buvo imperatoriaus žmona, bet ne meilužė), kaip pati teigia, Kaligulai tegali pasiūlyti tik savo kūną, bet protu ir mąstymu ji nedisponuoja. Tuo tarpu tarp Kaligulos ir Scipiono užsimezga ne tik kūno, bet ir dvasios ryšys. Per daug neišryškinus akivaizdžiai matomos Scipiono kūno traukos (Scipiono jusliškumas jausti ir visos pjesės metu, tad akivaizdu, kad tai turėtų būti paties dramaturgo intencija), Kaligulą jaunas poetas veikia kaip žmogus savo mąstymu ir pasaulėjauta. Šioje įspūdingoje Kaligulos ir Scipiono scenoje, pagaliau jiems susitikus tik dviese, vienam priešais kitą, rodos, išnyksta viskas, kas lig šiol buvo pjesėje ir netgi akimirką pasirodo, kad nebebus svarbu ir niekas, kas įvyks po to. Ko gero, šios scenos įtaigumą sustiprina ir amžininkų ne kartą pastebėtas paties Camus dualumas, apmąstant savo paties biseksualumą.

Norisi atkreipti dėmesį, kad garsusis Kaligulos taip siekiamas mėnulis, simbolizuojantis pilnatvę, kuri turėtų būti patirta su moterimi (prancūzų kalboje mėnulis yra moteriškosios giminės ir pjesėje originaliai jis yra lydimas moteriškųjų epitetų), Scipionui išėjus ir palikus Kaligulą tik su tuo, kas liko iš jo buvusio gyvenimo, paaiškėja, jog niekada nebebus gautas. Pjesės pabaigoje taip ir lieka neaišku, ar Kaligula bandydamas pasmaugti nužudo Kesoniją, ar ne.

Viena vertus, šiandien Camus „Kaligula“ pasirodo ir kaip amžinojo tradicijos ir autentiško mąstymo konflikto draminis tekstas. Kita vertus, ji žiūrovui padeda suprasti ir pačią kaip absurdiška pasirodančią žmogaus būtį, kartu pateikiant skirtingas prieigas prie šios problemos ir skirtingas veikimo galimybes su jų pasekmėmis. Taip pat – ir šį akcentą labai retai galima išvysti teatre – „Kaligula“ pasirodo ir kaip žmogaus lytinės tapatybės paieška. Kaligulą galime matyti ir kaip žmogų, kurio absurdiška padėtis jį pasmerkia pražūčiai, nes jis neišdrįsta laisvai rinktis, ką mylėti, neišdrįsta atsiduoti laimei, kurios užuomazgas akimirką pavyksta patirti, tad negali sakyti, kad pastaroji neegzistuoja.

Nesunku pastebėti, kad Camus savo pjese „Kaligula“ vaizduoja bei kartu įspėja ir apie totalitarinių režimų klaiką. Galima būtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad Kaligula gyveno labai panašiame intervale, kaip įsiterpia ir Jėzaus Kristaus gyvenimas. Ko gero, pjesės trečio veiksmo pradžioje vaizduojamas „dievo Kaligulos sukūrimas“ nėra atsitiktinis – Camus lyg aiškiai nori parodyti, kaip lengvai tironas su savo individualiu ir kitiems nesuprantamu mąstymu gali virsti visuotinai įdiegtu ir tik tikėjimu paremtu garbinimo ir šlovinimo objektu. Panašią istoriją tenka patirti ir šiomis dienomis. Galima prisiminti, kaip greitai visuotinei nelaimei ištikus valstybė tampa orientuota ne į žmonių savimonę, bet jų gąsdinimą. Nesunku atsiminti ir dar šių metų pavasarį sušvelninus karantino sąlygas žiniose pasirodžiusį reportažą, kai gydytoja kaip pavyzdį pateikė, jog vienam žmogui prieš karantino paskelbimą reikėjus amputuoti kojos pirštą, dabar buvo amputuota visa koja, nes karantino metu buvo priverstinai sustabdytas chirurgų darbas. Galima būtų priminti ir įvedus karantiną Kauno mieste gatvėmis periodiškai važinėjančias policijos mašinas, tikrinant, ar žmogus dėvi kaukę ir skiriant jam baudą bei užgauliojimų pliūpsnį jos nedėvint, ir taip pat Mažeikių mieste ant pastato stogo įrengtą švieslentę, kurioje rašomas nuo viruso mirusių žmonių skaičius. Kuo tai negalėtų būti ir paties Kaligulos tikslų parodija, kurią taip mėgo pats Camus?

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Create your website at WordPress.com
Pradėkite
%d bloggers like this:
search previous next tag category expand menu location phone mail time cart zoom edit close