Woolf: „Tarp veiksmų“

Knygos rekomendacijos autorė – Eglė Eidėnaitė

1941-ųjų kovo 28 d. Anglija. Penktadienis. Treti Antrojo pasaulinio karo metai. Nusižudo prozininkė, eseistė ir literatūros kritikė Virginia Woolf. Tų pačių metų liepos 17 d. išleidžiamas paskutinis rašytojos romanas „Tarp veiksmų“.

„Kur aš klajoju? – mąstė ji. – Kokiais skresvėjų košiamais tuneliais? Kur pučia beakis vėjas? Kur neauga niekas, kas džiugintų akį. Jokios rožės. Kad atsidurčiau – kur? Nykiame, nederlingame lauke, kur joks vakaras nenusimeta mantijos, kur nepateka saulė. Ten viskas vienoda. Rožės ten neišsiskleidžia, neužauga. Jokių pokyčių; jokio nepastovumo anei meilės; nei pasveikinimų, nei išsiskyrimų; jokių atradimų anei jausmų vogčia, kai ranka siekia rankos, o žvilgsnis nuo žvilgsnio slapstytis bando.“

Tarpukaris tapo Virginios Woolf vaisingiausiu kūrybiniu laikotarpiu. Vis dėlto autorės prozoje karas netapo pamatine tema, tuo išsiskiria paskutinis rašytojos romanas „Tarp veiksmų“ – jau pavadinimu referuojantis į istorinį laiką (kartu tai nuoroda į vaidinimą – pagrindinį romano įvykį). Ne vien naujo karo grėsmė, bet ir individualios veikėjų istorijos, Anglijos praeities pasažai žymi santykį su istorija.

„Vienintelis geras dalykas, kurį mums atnešė karas, – ilgesnės dienos… Kur mes sustojome? Nepameni? Elžbietos epocha… Gal ir dabartį prieisim, jei ji praleis… Manote, žmonės keičiasi? Žinoma, jų drabužiai… Bet turiu omeny mus pačius… Tvarkydama spintą radau seną tėvo cilindrą… Bet mes patys – ar keičiamės?“

Romane gausu lyrinių intarpų. Tiesą sakant, šis kūrinys vienas lyriškiausių autorės darbų. Savitu stiliumi atskleidžiami skirtingi emociniai ir psichologiniai personažų pasauliai.

„Mane slegia tai, kas iškasta iš po žemių; atsiminimai; turtai. Tai našta, kurią man, paskutiniam asilėliui ilgame dykumos karavane, užkrovė praeitis. „Klaupkis“, – įsakė praeitis. „Prisikrauk pilną pintinę mūsų medžio vaisių. Kelkis, asiliuk. Kinkuok savo keliu, kol tavo kulnai nueis pūslėmis, o kanopos suskeldės.“

Trivialus, nerimtas ir menkas – tokiais epitetais autorė apibūdino savo romaną, kurį baigė rašyti dar 1941-ųjų vasarį. Tuo metu rašytoja jau girdėjo nebūtus garsus, kentė stiprią migreną, apskritai, baiminosi išprotėjimo. Ji buvo išsekusi ne tik nuo ligos, bet ir nuo karo. Nebuvo jokio vidinio stimulo tik išorinis karo riaumojimas ir karo naujienos – teigė Woolf. Lemtingąją dieną rašytoja parašė laiškus artimiesiems, užsivilkusi paltą ir pasiėmusi lazdą žengė upės link ir daugiau negrįžo.

„Niekas nepastebėjo artėjančio debesies. Ir štai jis – juodas, pritvinkęs, dunksantis jiems virš galvų. Lietus plūdo taip, lyg visi pasaulio žmonės vienu metu būtų užraudoję. Ašaros, ašaros, ašaros.“

Man šis kūrinys – estetizuoto liūdesio elegija. Užliūliuojanti kalba ir stilius, paviršiumi vilnijantys veikėjų buitiniai dialogai ir persipynusios šių sąmonės pavergia ir palieka neužmirštamą intymumo jausmą. Vis dėlto nemaža dalis literatūros kritikų šį kūrinį laiko neužbaigtu. Galbūt dėl to jis nepelnė prestižinių apdovanojimų ar liaupsių, yra daugelio primirštas, tačiau tiek atrasti, tiek perskaityti – neprofesionalios skaitytojos nuomone – daugiau nei rekomenduotina.

Knygą išleido leidykla „VAGA“, iš anglų kalbos vertė Emilija Ferdmanaitė.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Create your website at WordPress.com
Pradėkite
%d bloggers like this:
search previous next tag category expand menu location phone mail time cart zoom edit close