Mišios

Teksto autorė: Justė Kačerauskaitė

Niekas nežinojo, kur reikia padėti akis konsekracijos metu. Kai kurie bukomis akimis gurkšnodavo iš taurės kunigo rankose ar mintyse kramsnodavo ostiją, kai kurie skaičiuodavo klaupto rieves ar dulkes ant priešais sėdinčiojo striukės. Kai kurie gniaužydavo savo rankose kepures ar telefonus lyg tikėdamiesi atlikti ne ką ne prastesnį perkeitimą.

         „Konsekruokit savo snukius“, – pamintijo kunigas, tūkstantį šimtą aštuoniasdešimt penktą kartą maldamas iš mišiolo žodžius, kurių reikšmę buvo pamiršęs. Kartais jo krūtinė konsekruodavosi į ledkalnį iš baimės – tais atvejais, kai jis sudvejodavo, ar viską pasakė, ar visgi kokią frazę pamiršo ir praleido. Vėliau jis įtikino save, jog žmonės to greičiausiai nepastebėtų – visi jaunesni ir nematyti bažnyčioje veidai būdavo susitelkę į tas tris žilas galveles, vieninteles žinančias, kada priklaupti, kada atsistoti, o kada ir prisėsti jau galima. Tais neįtikėtinai retais atvejais, jei atvykdavo anūkai arba siausdavo gripas ir  galvelių nelikdavo, kunigui diriguoti veiksmus tekdavo pačiam. Bent vienas pastovus dalykas jo gyvenime turėjo būti kuo tobulesnis.

         O ką juk gali rasti tobulesnio ir universalesnio už mišias? Mišiomis pamatuoti galima viską. Iki kitos artimiausios bažnyčios – pusės mišių trukmės kelio. Susitaisyti kėdę reikės ostijos ilgio varžto. Policija vakar sulaikė penkiasdešimt mišių vyno taurelių girtumo vyrą. Pizos bokštas pasviręs triskart mažiau, nei pasvyra vienos davatkos galva prie kitos, pastebėjusi ant kunigo apdaro raudoną pailgą dėmelę – ar tik ne lūpdažis, dievuliau?

         Mintis netyčia nuklydo prie galimybės konsekruoti davatkų akis. Švelnūs, vargo nei lietę nei matę dvasininko pirštai nukeliavo prie lėkštelės su ostija. Anksčiau jis truputį nusukdavo į šoną mikrofoną, kad nešventiems snukiams nereikėtų klausytis čepsėjimo, jei taip netyčia nutiktų.

         Čepsėti Dievo kūną ar garsiai nugurkti Jo kraują, dievuliau…

         „Kas čia?..“ – nusipurtė kunigas, pasibjaurėjęs atitraukęs rankas nuo šventojo vaflio, kaip sako pašaipūs ateistai.

         Ant lėkštelės, šiaip jau vadinamos patena, gulėjo… Kažkas apvalaus, bet ne ostija. Ne ostija… Bet kas gi galėtų būti kitas?

         Kunigas atsargiai prilietė tai ir apvertė. Vargais negalais suvaldė trūkčiojimą ryklės gale – tikinčiuosius aptaškytų tikrai ne šventintas vanduo.

         Įdomu, ar yra kunigas apsivėmęs mišių metu?.. Jei nebuvo  iš vakaro gerai nupylęs ko nors nelabai dieviškos kilmės? Gera proga yra gera proga…

         Apvalus žalios mėsos gabalėlis. Tobulai apvalus, tobulai žalias. Galėjai matyti truputį riebaliuko, truputį tamsokos odos su trupučiu nenusvilintų tamsokų plaukų, truputį kapiliarų…

         Susinervinęs, pasišlykštėjęs kunigo žvilgsnis smigo į klūpinčiuosius. Kai kurie žiūrėjo į jį, kai kurie skaičiavo… Nė vieno veide jis nematė kaltės – jis gi nebuvo Dievas, kad galėtų, ir pats tą suprato. Niekas nepriėjo prie altoriaus. Niekas iš klūpinčiųjų negalėjo pakeisti ostijos į tai – neįmanoma.

         Kunigas atsigręžė, netgi užvertė galvą aukštyn, bet pamatė viso labo kenčiančio Kristaus veidą. Už nugaros nieko nebuvo.

         Žila galvelė palinko prie kitos lyg Pizos bokštas, kunigas nusipurtė dar kartą ir į rankas paėmė mėsinę ostiją. Jam vaidenasi. Jam vaidenasi. Jam tikrai, dievuliau…

         Pakėlė ostiją, trumpam palaikė virš taurės. Kažkas bažnyčioje ėmė kažką murmėti – kunigas iškart tai priėmė asmeniškai. Gal paklausti?.. Bet ką pagalvos?.. Ką pagalvos apie tokius klausimus?

         Pasišlykštėjęs, bet įprastu judesiu įmerkė ostiją jau ne į vyną. Konsistencija paauksuotoje taurėje anaiptol nebuvo vynas ir atsidavė geležimi. Tik koks jau skirtumas?

         Ir kas čia per logika – mirkyti kūną į kraują?..

         Bažnyčia buvo pilna griūvančių Pizos bokštų. Jaunos galvelės net ir čia kopijavo senas.

         Neišlaikė nesužiaukčiojęs, akys sudrėko. Oda luposi ir lipo prie dantų, žalios mėsos skonis buvo pasibjaurėtinas. Gal ant jos bent nebus kokių musių kiaušinėlių ar salmonelių, būtų nemalonu. Prie gomurio pristiro plaukelis…

         „Ką dabar?“ – prieš pat priimdamas Kristaus kūną sutrūkčiojo skrandis.

         Kunigas tarėsi išgirdęs kikenimą. Antroj eilėj klūpėjo barzdotas rudaakis jaunuolis, labai jau matyto romaus veido. Be erškėčių vainiko ant kaktos, beje. Vienintelis bažnyčioje buvo be kompanijos, todėl nepalenkęs galvos ir nieko niekam nešnibždantis.

         „Dabar mišios, mišios…“ – priminė dvasininkas sau, nulenkdamas galvą į stalą, kad netektų susidurti nė su viena įtarių kiaulės akučių pora.

         – Melskimės… – iškvėpė į mikrofoną, susiliejusiose raidėse baugščiai ieškodamas tolesnio mišių teksto.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Create your website at WordPress.com
Pradėkite
%d bloggers like this:
search previous next tag category expand menu location phone mail time cart zoom edit close