Adatų rinkėjas

Teksto autorė – Agnė Zėringytė

Pro nedidelį stoglangį, įmontuotą aukštai, gamyklos lubose, prasprūdo vakarėjančios saulės šviesa, kurios nuslydęs spindulys nutūpė man ant veido. Senelis pasakojo, jog senais laikais, kai šviesa nusileisdavo tiesios linijos pavidalu ant delno, kaklo, skruosto ar kito odos lopinėlio, suteikdavo malonią šilumos jauseną. Aš nežinau, ką reiškia šiluma. Nežinau, ką reiškia jausti.

Pakėliau akis į viršų ir greit suradau tą nedidelį stiklo lopinėlį lubose. Bespalvė rozetė. Kažkada tokios pasitikdavo turistus bažnyčių fasaduose. Pro jų stiklą lūždavo spalvoti atspindžiai, nes paviršių nuklojo margaspalviai vitražai, menantys biblinius pamokymus. Dievo Motinos katedra, Duomo katedra, Reimso katedra… Adatos galiukas, primenantis gotikinės bažnyčios bokšto smaigalį, bakstelėjo į rodomojo piršto pagalvėlę. Į mano renkamą adatų dėžutės komplektą kaptelėjo kraujo lašas. Iškėliau pirštą priešais lūžtantį saulės spindulį ir gerai nužvelgiau tą didelį lašą, besileidžiantį tarsi Temzė žemyn ranka.

Jeigu pamainos vadovas tai pamatys, jis tave atleis, sušnabždėjo kolegė A, stovinti petys petin mano dešinėje.

Nužvelgiau apšviestą savo ranką. Nejaučiu jokios šilumos, matau tik šviesą, apklojančią mano odą. Kuo arčiau lubų, tuo daugiau dulkelių sukosi ore. Kai kurios nusileisdavo ant mano skruostų, ant mano sudiržusių lūpų. Raudonas kraujo lašas kaptelėjo tiesiai į mano surinktą dėžutę. Ji buvo sugadinta, nors procesui užbaigti reikėjo tik užvožti geležinį dangtelį.

Slėpk ranką, išlemeno kolega B., stovintis petys petin mano kairėje.

Lėtai nuleidau ranką, užkišdamas ją už nugaros ir priglausdamas prie juodų savo marškinių medžiagos. Toji šviesa, sklindanti pro stoglangį, tapo mano priešu, nes negalėjau įžvelgti priešais stovinčio pamainos viršininko veido išraiškos. Jo pilki marškiniai be jokių raukšlių krito ant papilkėjusios odos. Jo veide nebuvo nieko. Kitame sektoriuje sugergždė, sugaudė mašinos, pranešančios, jog vos už sekundės mūsų sektoriuje pasipils adatų lietus. Turėjome būti baigę savo dėžutes. Pamainos viršininkas rūsčiai žvelgė į kraujo lašelį dėžutėje be dangtelio. Aš žvelgiau į kraujo lašelį dėžutėje be dangtelio. Dėžutėje be dangtelio bent jau buvo kraujo lašelis, kai mano širdyje nebuvo nieko.

Manau tau reikėtų pasiimti laisvą vakarą, geležiniu balsu tarė pamainos viršininkas ir, apsisukęs ant kulno, pradingo mums iš akių.

Pasigirdo nemalonus ausiai signalas, įspėjantis apie adatas. Mažyčių adatėlių lietus pasipylė ant mūsų galvų. Štai ir vėl privalome surinkti naują dėžutę. Tik aš nespėjau pabaigti savosios. O mums neleidžiama palikti nieko sãvo beasmenėje adatų dėžutėje. Vietoj trylikos darbo valandų dienos, išdirbau dvylika. Kolegas palikau renkančias naują adatų partiją, pats įsimesdamas į kišenę sugadintą dėžutę. Atsidaręs spintelę, ilgai mąsčiau. Retai turiu tiek daug pasirinkimų: juodus marškinius galėjau pakeisti į tamsiai mėlyną golfą ar net į juodą megztinį. Abu buvo švarūs ir nesudėvėti. Tą vakarą laimėjo tamsiai mėlynas golfas. Nusileidau laipteliais žemyn į pagrindinę aikštę, kuri dar neužsipildė išeinančiaisiais. Tik vakarėjanti saulė guldė ilgus šešėlius ant tvarkingai sudėliotų plytelių. Dar valanda iki didžiojo piko, kai visas miestas masiškai baigia tryliktą darbo valandą ir veržiasi namo varomi saugumo troškulio.

Pakėliau akis į dangų. Šįvakar jis neįprastai pakeitė savo spalvą – iš melsvos tapo gelsvas, o liepsnojanti raudona laižė pūkinių debesų apačias. Tai nieko man nesakė. Debesys lėtai skrodė padangę, bet vėjo nejaučiau. Niekada nejaučiau vėjo, kurį vadovėliuose apibūdino kaip šaltą arba maloniai šiltą. Mokėjau vėjo kryptis mintinai, bet niekad nenuspėčiau, iš kurios pusės jis dvelkia šiandien, dvelkė vakar ar prieš dešimtmetį. Senelis užsiminęs, jog kažkada vėjas galėdavęs nurausvinti žmonių skruostus. Dabar jis klebendavo likusių medžių šakas, ant kurių suposi pelenų spalvos lapų liekanos. Senelis užsimindavo, jog medžiai gebėdavo skleisti keistą garsą. Jis įvardino tai, kaip šlamesį. Sustojau prie vieno iš senų ąžuolų aikštės pakraštyje ir pakėliau akis. Taip, pilkšvi lapai judėjo, bet aš negebėjau išgirsti net menkiausio jų šnabždesio. Šį pasaulį jau seniai apgaubė tyla ir mes nesugebėjome vėl jo prakalbinti.

Aš irgi negebu girdėti šlamesio. Kodėl anksčiau baigei darbą? Tryliktoji darbo valanda dar tik įpusėjo, išgirdau žemą balsą. Identifikavau tai kaip garsą, kurį geba skleisti moteriškos lyties patelė. Jau seniai tave čia stebiu, visada išeini pasibaigus tryliktai darbo valandai, praėjus penkioms minutėms po darbo pabaigos sirenos.

Man reikėjo žengtelėti tik vieną nedidelį žingsnį ir aš išvydau ją. Tai buvo pakankamai jauna žmogaus patelė. Iš fiziologinės pusės – silpna, nes nepasižymėjo nei ūgiu, nei svoriu, nei išmankštintais raumenimis, kurie reprezentuotų jėgą. Trumpus, pečius siekiančius šviesius plaukus laikė susirišusi į žemą uodegėlę, kuri atrodė tarsi būtų pririšta prie pakaušio. Itin smulkų kūną dengė mėlyni marškiniai, atsižvelgiant į tekstūrą ir raukšles – turbūt lininiai. Apatinė kūno dalis apvilkta pilkšvos spalvos kelnėmis.

Į jos pateiktą klausimą neatsakiau.

Palaikai tylos idėją? man pavyko identifikuoti šypsnį, panašų į matytus biologijos vadovėliuose. Rausvos lūpos kryptelėjo į kairiąją veido dalį.

Nieko nepalaikau ir niekam neprijaučiu, mano venomis sruvo politkorektiškumas. Turėtum dirbti. Visi dirba.

Tu nedirbi.

Išdirbau dvylika valandų. Dėl incidento darbo vietoje, kurio metu, sušlubavo sveikata, nebuvau pajėgus pabaigti tryliktos darbo valandos.

Bent pats supratai, ką pasakei?

Tu neturi teisės kištis į asmeninę mano erdvę.

Tavęs niekas neverčia atsakinėti ir reaguoti į mano replikas, ji nusišypsojo, reprezentuodama baltų dantų eilę. Kilstelėjusi kairiąją koją, padėjo ją ant dešiniosios kelio.

Senelis rekomenduotų tokiu metu aktyvuoti pykčio emociją. Tada žmonės suraukia antakius, kaktoje susimeta kelios raukšlės, kartais, jei situacija labai komplikuota, kyla balso tonas. Aš nedariau nieko. Atsisakiau reaguoti, o gal teisingiau būtų sakyti vaidinti, į tas kvailas, niekur nevedančias replikas, todėl stovėjau kaip stovėjęs. Mergina atsistojo. Buvo maža ir žema, jos galva vos siekė mano petį.

Ko tau reikia iš manęs? išspaudžiau, kai ji ilgiau nei minutę pažeidinėjo mano asmeninę erdvę, stovėdama itin arti ir žiūrėdama tiesiai į akis.

Man? Man iš tavęs nieko nereikia. Aš laukiu.

Ko lauki?

Godo.

Ji išsišiepė dar plačiau ir tada man viskas paaiškėjo. Mergina lygiai taip pat nieko nejaučia, tačiau, matyt, kažkur perskaitė kaip atrodo laimingas žmogus. Dabar ji bandė tokį imituoti. Suvokusi, kad aš visiškai nesuprantu jos sąmojo, pagaliau atsitraukė, palikdama pernelyg artimo kontakto orbitą. Šypsena dingo, veidas tapo toks pat nieko nesakantis kaip ir maniškis.

Laukiu lietaus, jos balsas nuvilnijo per orą. Įsivaizdavau, kad panašiai galėtų skambėti lapų šnaresys. Vieną dieną metuose lyja. Sako, vandens lašeliai šalti, kartais krinta ant odos net šiek tiek skaudžiai. Noriu žinoti, ką reiškia šaltas ir skaudžiai. Mečiau savo darbą ir kiekvieną dieną ateinu laukti lietaus. Aš žinau, jis greit pasirodys.

Gerai pakratęs savo atminties sistemą, prisiminiau, kad iš tiesų kartą metuose lyja, bet mes niekada nematome šio reiškinio. Tuo metu esame perkopę šeštą ar septintą darbo valandą, o, kai išeiname laukan, lietus jau būna pasibaigęs, tik plytelės apie tai byloja, nes trumpai akimirkai pakeičia savo spalvą. Mergina apsisuko ant kulno ir vėl klestelėjo ant nebylaus ąžuolo šaknies, prasimušusios pro kietas, betonines plyteles. Sėdėjo pražergusi lieknas kojas, jos rankos nukaro. Žvilgsnis klaidžiojo nuo vienos kontoros durų prie kitos. Ten žmonės skrebeno rašikliais, taukšėjo per kompiuterių klaviatūras. Mano adatų fabrikėlio durys dar buvo uždaros. Tryliktoji darbo valanda ėjo į pabaigą. Reikėjo sprukti kol išeinantys kolegos nespėjo manęs pastebėti su ta keista, iki galo gerai nefunkcionuojančia būtybe. Paskutiniai saulės spinduliai laižė mano fabrikėlio stoglangį. Nebylios dienos pamainą ruošėsi pakeisti nebyli naktis.

Tąnakt nusprendžiau nesileisti į metro, nelaidoti savęs po žemėmis, o paėjėti paupiu. Susikišęs rankas į kišenes, klausiausi savo monotoniško batų kaukšėjimo. Vienintelis aidas, kuris man atsišaukdavo ir palaikydavo kompaniją. Pažvelgiau į tamsų vandenį, tekantį kairės pusės apačioje. Nedidelės bangelės atsimušdavo į pakrantės mūrą. Senelis iškart užmerktų akis ir lieptų įsiklausyti į vandens trinktelėjimus, kurių aš taip ir negirdėjau. Dangus užtemo, gatves nušvietė šaltos spalvos žibintai. Prie kiekvieno iš jų įsiklausydavau į elektros lemputėje tūnantį burzgesį. Vis šioks toks komunikacinis aktas. Ko negali duoti žmogus, tą gali duoti menkutė elektros lemputė, gyvenanti gatvės žibinto įsčiose.

Didžioji gyvenimo tragedija ištinka tada, kai netikėtai aplanko suvokimas, jog vienišumas yra artimesnis už patį brolį. Atsisėdau prie tuščio rašomojo stalo valgyti vakarienės. Pasukau galvą į veidrodį, kuriame išvydau liūdno vyro atvaizdą, sėdintį prie stalo su garuojančia makaronų lėkšte. Virš galvos kabėjo sena lempa, kartais pavojingai atsikosėjanti tarsi senas žmogus. Tamsi figūra, neatitraukdama akių nuo veidrodžio, įsikišo šaukštą į burną, iš kurios krito lipnūs makaronai. Tikras barokinis paveikslas. Caravaggio manimi didžiuotųsi. Aš buvau tikra vienišumo reprezentacija, nors už sienos tūnojo brolis. Mano žvilgsnis nuslydo į tarpdurį. Ant medinio durų rėmo vis dar išlikusios kraujo žymės iš tos siaubingos egzekucijos dienos… Nuo mano šešioliktojo gimtadienio dienos, kai jis pridarė mūsų storą žiurkėną, daugiau nesikalbėjome.

***

Kitos dienos rytą aš ir vėl važiavau pergrūstu metro. Dviem bevardėms figūroms ši rytinė kelionė turėjo apkarsti, nes moteriškos lyties persona A stovėjo įrėmusi nosį tiesiai man į pažastį iš kairės, o vyriškos lyties persona B stovėjo taip pat įrėmęs nosį… Į suprakaitavusią dešiniąją pažastį. Nežinau ar jų nosys galėjo užčiuopti kvapo giją.

Metro gergždamas it kalendamas dantimis pagaliau sustojo. Leidimas išnirti į blankią dienos šviesą gautas iš prasiveriančių durų. Dangų gaubė debesų rūkas. Žingsniavau išvartytomis, sutrūkinėjusiomis šaligatvio plytelėmis. Plonytės linijos, vingiuojančios po mano pėdomis, priminė žmogaus rankas su išsišokusiomis venomis. Pakėlęs galvą, išvydau tą smulkią, moteriškos lyties figūrą, įsitaisiusią ant didžiulio medžio šaknies. Šiandien ji vilkėjo juodą, cigaretės modelio sijoną ir baltus marškinius. Pakėlusi galvą laukė netikėtai pasirodančio lietaus. Nebylaus medžio lapai kartais susiūbuodavo tarsi paklibinti nematomos rankos. Kilo noras pasidomėti kaip jai sekasi laukti, tačiau priminiau sau, kad mano paskirtis šiame pasaulyje yra darbas, sukonkretinus – adatų rinkimas žmonėms, kuriems reikia dėžutės su lygiai trimis šimtais vienetų.

Mūsų cechą sudrebino nemalonus signalas, virš galvų blykstelėjo zvimbianti raudona lemputė. Pirmoji adatų siunta šią dieną. Trylika darbo valandų. Metalinis stalas su tūkstančiais pabirusių adatų, primenančių sąvartynų kalvas priemiestyje. Kolegė A mano dešinėje griebė adatas į saują ir jas, vos krutindama lūpas, skaičiavo. Mano kolega B iš kairės atsargiai ėmė po vieną adatą ir dėliojo jas tiksliomis eilutėmis į dėžutę. Pirmą kartą per visą savo karjerą akylai stebėjau laikrodį ir pirmą kartą suvokiau, koks lėtas gali būti laikas. Pirma darbo valanda, trečia, ketvirta, penkta,  penkta ir penkiolika minučių, septinta, be penkiolikos aštuonios, devynios, devynios valandos trisdešimt trys minutės, devynios valandos trisdešimt trys minutės, devynios valandos keturiasdešimt devynios minutės, dešimt valandų, dvylika valandų, be penkių minučių trylikta valanda, be penkių minučių trylikta valanda, be penkių minučių trylikta valanda. Tos penkios minutės savo lėta tėkme pranoko visas dvylika valandų kartu sudėjus. Darbui pasibaigus apsivilkau juodą megztinį ir išsliūkinau kartu su tylia minia laukan. Kai kurie darbininkai sustojo pastatų pašonėse parūkyti, antroji grupė keliavo tiesiai link pradėjusios pildytis metro stoties.

Vis dar lauki lietaus, aš pasirinkau dar kitą variantą.

Vis dar, trumpai atsakė ji, net neatsukdama akių.

Neprailgsta laikas laukiant?

Ar kada pastebėjai, kad debesys juda?

Ne.

Tai jie juda. Vėjas verčia juos judėti.

Keista. Kokią teisę vėjas turi judinti debesis? Tai kišimasis į asmeninę erdvę.

Nemanau, kad jis jų klausia.

O nebijai, kad tau išėjus, pradės lyti?

Jei praleisiu, turėsiu laukti dar vienerius metus, o man taip nusibodo laukti.

Kodėl tu taip nori pamatyti lietų?

Juk turime kažko laukti, jei norime gyventi.

Aš nieko nelaukiu.

Bet ar tu gyveni?

Gyvenu – norėjau atsakyti. Bet tas noras ir liko keista užgaida. Visiškoje tyloje susikišau rankas į kišenes ir nuėjau metro stotelės link. Neturėjau nei noro, nei laiko dalyvauti kvailoje, niekur nevedančioje diskusijoje. Reikėjo grįžti namo.

Naktį atidariau langą, kad galėčiau pasiklausyti šalia esančio gatvės šviestuvo burzgimo. Tai mane nuramindavo. Bent kažkas kalba. Mano žvilgsnio trajektorija kilo dangaus link, bet tvyrojo tokia tiršta tamsa, jog negalėjau pastebėti judančių debesų. Nesąmonė. Jie nejuda. Jie tiesiog kybo virš miesto ir saulė juos kartais išsklaido. Nėra jokio vėjo. Nėra jokių medžių ošimo. Iš tiesų nieko nėra. Esame tik mes ir mūsų tyla.

***

Aš netikiu, kad egzistuoja vėjas, ištariau vieną rytą, kai sustojau prie jos, prieš pat darbo pradžią.

O į Dievą ar tiki?

Tikiu…

Tai, jei tiki į Dievą, kodėl netiki vėjo egzistavimu?

Nes aš jo nejaučiu.

O Dievą ar jauti?

Kartais.

Nori prisėsti šalia ir palaukti lietaus?

Ne, aš turiu dirbti.

Ties šešta darbo valandos pradžia, kilstelėjau galvą ir pažvelgiau į lubose esančią nedidelę rozetę, kurią lygiai taip pat stebėjau prieš keletą savaičių. Saulės spinduliai tiesiomis, 180 laipsnių linijomis leidosi į nedidelį mūsų fabriką, apšviesdami besisukančias dulkeles. Lietui reikia debesų, o debesis šiandien peršviečia saulė. Lietaus ji nesulauks. Ne šįvakar ir ne rytoj. Ištiesiau delną priešais save, perkirsdamas tą 180 laipsnių liniją. Idealios formos šviesos apskritimas įsirėžė mano sudiržusiame, gyvenimo raukšlių ir adatų pažymėtame delne. Laukiau. Nieko. Šiluma turbūt neegzistuoja. Sutrūkinėjusiais pirštais tęsiau savo beprasmį darbą. Kam gali reikėti trijų šimtų vienetų adatų dėžutės, jei užtenka vienos kojinei susisiūti?

Šįvakar saulėta, ištariau, eidamas prie jos, vos darbui pasibaigus. Net uniforminių juodų marškinių nepersivilkau. Lietaus nebus.

Tu nežinai, vėjas gali atpūsti, tarė ji neatsisukdama, tarsi negalėtų rasti žodžių savo minčiai užbaigti.

Negali. Šiandien saulėta. Eime pas mane.

Bet jei…

Saulėta ir tas daiktas… Vėjas… Taip, vėjas… Šįvakar neegzistuoja, išlemenau, nužiūrėdamas nejudančias medžio ataugas. Eime.

Ji prisimerkė, apmąstydama visus argumentus „už“ ir „prieš“. Toji mergina kilstelėjo galvą ir atidžiai apsižvalgė tarsi mėgindama įsitikinti, kad šiandien tikrai nebus lietaus. Dangus nusidažė rausva spalva, net minkšti, pūkiniai debesys nesklendė ties horizontu. Taip, lietaus šiandien nebus. Ištiesiau ranką ir ji priglaudė savo smulkius pirštus prie manojo delno, kuriame dar visai neseniai gulėjo saulė. Važiavome pergrūstu metro namo, susiglaudę pilvais tarsi du besiporuojantys, šlykštūs vabalai. Kafkiška situacija. Ji net nesiekė mano pečių, metro greičiau stabdant, įsiremdavo man į krūtinę. Nenustojau į ją žiūrėti. Senelis pasakytų, kad dabar turėčiau jausti kažką esant pilve, savo skrandyje, galbūt – krūtinėje greičiau plakančią savo širdį. Nieko. Nebuvo nieko. Mano viduje gyveno tyla. Daugiau niekam nebuvo ten vietos.

***

Ji gulėjo mano pašonėje, palindusi giliai po antklode ir susigūžusi į mažą kamuoliuką. Blankioje pilkumoje, kurią išvystame, kai akys pripranta prie tamsos, stebėjau tik išlindusį mažytį kaklo plotelį su keliais nuslydusiais plaukais. Kai liečiau, bučiavau ją, nebuvo nieko. Visiškai nieko. Tik šioks toks galutinis pasitenkinimo atsiminimas. Ištiesiau pirštus ir paliečiau tą blankų, vos vos išlindusį odos plotelį. Niekuo neišsiskiriantis paviršius.

Staiga liūliuojančią tylą pertraukė keistas garsas. Tai nebuvo mano brolis, puikiai žinojau tą asmenį, jis seniausiai giliai miegojo. To negalėjau įvardinti ir kaip elektros lemputės burzgesio ramiai gyvuojančios gatvės žibinto įsčiose. Tas keistas garsas netilo, jis nepaliaujamai smarkėjo. Ji neramiai sukrutėjo, o tada tarsi elektros nukratyta pašoko. Jos veidas persikreipė, aktyvuodamas siaubo išraišką, ir tai nebuvo suvaidinta. Ji šoko iš lovos, tačiau bandymas nebuvo lydimas sėkmės: koja įsipainiojo į antklodę ir smulkus kūnas griuvo ant medinio parketo, sukeldamas neeilinį garsą, turėjusį iš miegų pabudinti visą daugiabutį. Ji šiaip ne taip atsistojo, išsilaisvino iš antklodės gniaužtų ir pripuolė prie lango. Virpančios rankos taip suėmė rankeną, jog, rodos, trūko vos akimirkos, kad ją nulaužtų. Langas prasivėrė ir aš išvydau iš dangaus krentantį vandenį. Tai jis kėlė tą keistą garsą. Tada keista lemputė blykstelėjo mano pakaušyje. Tai lietus. Tai buvo lietus.

Ne ne ne, kartojo ji, stovėdama visiškai nuoga ir tiesdama rankas į lietų. Balsas virpėjo, o jo skambesys mano ausyse darėsi vis graudesnis ir graudesnis. Ne ne ne.

Stovėjau jai už nugaros, visiškai bejėgis. Aš negalėjau nieko pakeisti ir nieko padaryti. Tai buvo mano kaltė. Juk aš prikalbinau ją ateiti pas mane ir praleisti naktį, kai jai reikėjo vieną vienintelį kartą tik šiek tiek luktelėti.

Ne, ji pravirko, pečiai krūpčiojo. Pirmą kartą regėjau žmogų reaguojantį į jį supantį pasaulį.

Juk tai ne paskutinis lietus, gūžtelėjau pečiais. Truputėlį palauksi ir vėl pradės lyti.

Kiek? KIEK? Kiek aš dar turėsiu laukti? ji atsisuko ir aš išsigandau. Šis padaras nepriminė žmogaus. Tai buvo pabaisa įraudusiu veidu, ant kaktos susimetusiomis raukšlėmis ir išskyromis sudrėkintais skruostais. Dar metus? Dar metus švaistyti kiekvieną savo dieną? Ar geriau beprasmiškai rinkti adatas, a? Tu renki jas tik tam, kad manytum esąs naudingas.

Ji susirinko drabužius ir išėjo, paskui save trenkdama durimis. Tylėjau. Lietus irgi nutilo, nustodamas leisti tuos keistus, barbenimą pirštais primenančius garsus. Uždariau langą. Nenorėjau girdėti elektros burzgesio, nenorėjau nieko girdėti apskritai. Atsiguliau į lovą ir apsiklojau galvą antklode, kad negirdėčiau daugiau nieko niekada. Kad pamirščiau, kas ką tik įvyko.

Rytas buvo toks pats kaip visada. Su broliu prasilenkėme pakeliui į vonios kambarį, mandagiai vienas kitam linktelėdami. Jis nė neužsiminė apie tai, ką vakar girdėjo. Iš dalies galvoje kirbėjo mintis apie padėką. Tądien apsivilkau baltus marškinius, kad įskiepyčiau į niūrią kasdienybę bent šiek tiek šviesos. Pergrūstame metro stovėjau priešais kitą vyrą. Kiekvieną kartą netikėtai stabtelėjus, mūsų nosys vos susiglausdavo kietais galiukais. Pagaliau išlipau ir įkvėpiau. Eidamas link fabriko, kaip visada pasukau galvą, žvilgtelėti į ją. Dabar ten būriavosi darbininkai ir kontorų darbuotojai. Greitosios pagalbos mašinos sirena aidėjo per visą aikštę, atsimušdama į aplinkinius stogus. Du raumenimis apaugę sanitarai vedė mažąją mano pažįstamą, apvilkę tramdomaisiais marškiniais. Ji vis dar raudojo, akimis ieškodama kažko prasimušančio tarp debesų. Pajaučiau krūtinėje pumpuojančią savo širdį, mano paskutinis kvėptelėjimas suvirpėjo, o pro lūpas prasprūdo atodūsis. Ji tapo neveikiančiu visuomenės sraigteliu. Aš buvau adatų rinkėjas. Net ne adatų rinkėjas, o adatėlė iš trijų šimtų adatų dėžutės, kurią pagadino kraujo lašas.

Pirštais užčiuopiau brokuotą metalinę dėžutę, kurią visada nešiojausi kartu su savimi nuo to karto, kai ją sugadinau. Padėjau ją ant sudiržusio savo delno ir smiliumi bei nykščiu atvožiau dangtelį. Trys šimtai adatėlių. Adatos galiukas, primenantis gotikinės bažnyčios bokšto smaigalį, bakstelėjo į rodomojo piršto pagalvėlę. Žvelgiau, kaip raudonas kraujas teka ranka tarsi Temzės vaga. Pirštą pervėrė keistas jausmas. Tai buvo skausmas. Dilgčiojantis skausmas. Įsikišau smilių į burną ir liežuvis užčiuopė kartų skonį. Į mane kažkas dvelktelėjo. Negalėjau pasakyti, ar tai šilta ar šalta. Aš nežinau, kaip tie terminai jaučiasi praktikoje. Ir manyje sukirbo tai. Ne fizinis skausmas dėl bakstelėjimo į piršto pagalvėlę. Manyje tarsi vanduo sujudėjo nežmoniškas vidinis skausmas. Vienatvė tarsi milžiniškas debesis telkėsi mano plaučiuose ir kilo stemple į viršų. Įkvėpiau ir badantis oro gūsis sugužėjo į mano vidų. Tyla, tūnojusi manyje tokį ilgą laiką, pliūptelėjo per gerklę ir iš mano burnos išsiveržė riksmas. Visa bendruomenė, stovėjusi prie didžiojo medžio, atsisuko į mane, niekada negirdėjusi to vienišumo pliūpsnio. O aš rėkiau. Tarsi aklasis kabinausi į kiekvieną praeivį ir klykiau. Vienas vyras, su kuriuo dar prieš dešimt minučių lietėmės nosimis metro, taip pat pradėjo klykti. Mačiau, tą nepakeliamą tuštumą jo akyse. Man atsiliepė moteris, stovėjusi prie šaknies, ant kurios kadaise sėdėjo ji, laukdama lietaus. Užpildžiau visą mus supusią tylą savo vienatvės kauksmu. Mano brolis, tiek metų nesikalbėta. Mane supę žmonės ir jiems nė žodžio. Mano senelis, kuris visada kalbėdavęs vienas. Aš staugiau, žvelgdamas į dangų. Paskui mane sekė riksmai. Vis daugiau ir daugiau ausį veriančių balsų atsimušė aikštėje, kol staugti pradėjo visi.

Mechanizmas sustojo. Tyla buvo nutraukta.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Create your website with WordPress.com
Pradėkite
%d bloggers like this:
search previous next tag category expand menu location phone mail time cart zoom edit close