Juokdario fenomenas

Teksto autorius: Nikolajus Elkana Eimutis

Iliustracijos autorius: Emilis Šeputis

Protinga veido išraiška nėra intelekto ženklas. Visi kvaili dalykai pasaulyje padaromi su tokia išraiška. Šypsokitės, ponai, šypsokitės.

Baronas Miunchauzenas

Jūs, mes, tu, aš – formalūs terminai, apibūdinantys žmogų supančio sociumo ribas. Asmenvardžiai kuria skirtį: kur esu „aš“, o kur – „tu“; „mes“ – „jūs“. O ši – iš kalbinės, loginės plotmės dažnai pereina ir į fizinę – ekonominės, socialinės, lyčių nelygybės, jaučiamos tiek istoriškai, tiek, dažnai, asmeniškai, formą. Tačiau šios dichotomijos kontekste galios perskyra dinamiška – kaitaliodami vertinimo kriterijus dažnai galime sutapatinti priešybes. Bene universaliausias toks kintamas kriterijus – juokas. Žinoma, kiekvienas žmogus turi unikalų humoro jausmą ir jį tyrinėti būtų kiek netaktiška, tačiau visuomet galima atkreipti dėmesį į juoko sukėlėją. Senovės graikų filosofas Aristotelis teigė, jog linksmos emocijos sukyla, kai žmogus jaučiasi viršesnis už kitus. Tuo tarpu austrų psichoanalizės kūrėjas Sigmundas Freudas rašė, kad juokinga tai, kas draudžiama, o jam didelę įtaką padaręs vokiečių filosofas Artūras Šopenhaueris kėlė idėją, jog humoro ištakos – konvencionaliam vyksmui prieštaraujančios, absurdiškos situacijos. Visus šiuos aspektus apjungia juokdarys.

Greičiausiai labiausiai atpažįstama juokdario vieta paradoksaliai išryškėja, kai yra didžiausias galių skirtumas: šalia karaliaus. Socialiai gana žemos, tarniškos pozicijos priešprieša su klounados lemiama galia valdovo nuotaikai (taigi, ir vėlesniems sprendimams) simboliniu aspektu tampa itin įdomi. Ne veltui dar XX a. pradžioje išvystytoje šveicarų psichoanalitiko Karlo Gustavo Jungo archetipų teorijoje juokdarys išskirtas kaip vienas iš archetipų – universalių, archainių vaizdinių, kylančių iš kolektyvinės pasąmonės. Šį archetipą įkūnijantis asmuo, tarsi baronas Miunchauzenas ar Don Kichotas, yra susitaikęs su gyvenimo paradoksais ir pasitelkdamas humorą išryškina likimo absurdą, žmonių veidmainystes, tačiau taip pat per lengvabūdišką juoką ramina aplinkinius. Šio tipažo kuriama lengva, smagia atmosfera dažnai naudojasi rašytojai kurdami veikėjus, kurių paskirtis – palengvinti skaitytojo patirtį. Juokdarys (kartais pats nežinodamas, kad toks yra) nukreipia dėmesį nuo keliamos siužetinės ar filosofinės problemos ir kokiu nors komentaru ar veiksmu tarsi autoironiškai patikina skaitytoją, jog nevertėtų visko priimti pernelyg rimtai.

Juokdario galią pastebėjo ne vien literatūros kūrėjai – Jungo archetipai remiasi senosiomis religijomis. Šiaurės Amerikos indėnų mitologija kupina įvairiausių fantastinių būtybių, nutikimų, kurių priešakyje – juokdarys. Kertinė žaisminga figūra, gebanti laisva valia keisti savo pavidalus, neturinti konkretaus vardo ir dėl kalbinių niuansų visiškai belytė – Visakedžakas, Nanabodžo, Varnas, Kojotas. Per šią būtybę čiabuviai mokydavo apie egzistencijos Žemėje prasmę, stengdavosi apjungti žmogiškos sąmonės ir dieviškos koncepcijos idėjas. Linksmintojo pavidalą galėtume atrasti ir skandinavų mitologijoje. Apie niekada fizinės jėgos nenaudojantį, tačiau viską tik klasta ir sumanumu pasiekiantį dievą Lokį kalbėti kaip apie nūdienos klouną būtų sudėtinga, tačiau jis – puikus pavyzdys personažo, peržengiančio moralės klausimų rėmus. Žinia, jog priėmus krikščionybę dauguma pagoniškų religinių stabų įvairiomis formomis buvo asimiliuoti (dažnas pavyzdys: Dioniso tapatinimas su velnio atvaizdu). Tačiau kaip XX a. pabaigoje pastebi amerikiečių eseistas, kultūros kritikas Lewis Hyde, juokdario figūra, greičiausiai dėl apgaulės motyvų, dažnai taip pat būdavo sugretinama su velniškuoju pradu. Vis dėlto, tokia klasifikacija nėra teisinga. Kaip teigė autorius savo veikale „Gudruolis kuria šį pasaulį: pokštas, mitas ir menas“ (orig. Trickster makes this world: mischief, myth, and art), velnias yra blogio atstovas, tačiau juokdarys nėra kažkuo amoralus – kaip tik, jis iškyla virš moralės. Įkūnydamas tą mūsų egzistencijos dalį, kurioje gėrio ir blogio sąvokos neišvengiamai susipynusios, jis reprezentuoja paradoksalią transcendenciją virš moralinio vertinimo. Taigi, juokdarys tam tikra prasme tiesiogiai net nebėra visuomenės, kuri niveliuojama, kurios skirtis mažinama, dalis.

Ritualinį klounados aspektą galime gana aiškiai išvysti pažvelgę į XVI a. Italijoje itin populiaraus profesionalaus komedijos teatro Commedia dell’arte vystyto pantomimos juokdario Arlekino personažą. Išgarsintas to paties laikmečio italų aktoriaus Tristano Martinelli, šis veikėjas po jo mirties tapo ikonine klouno mimo charakterizacija. Toks personažas – tai daugelio įvairiausių aktorių istorinis, kolektyvinis kūrinys. Visi tradiciniais vėliau tapę juokdarių personažai, kaip Arlekinas, Pjero, Pulčinela, vystėsi iš jau egzistavusių klišių – tiek mitologinių, tiek turgavietėse, kryžkelėse dirbusių giullare[1] įkūnytų veikėjų. XX a. pr. rusų filosofas, literatūros kritikas Michailas Bachtinas teigė, jog ankstyvieji klounai ir juokdariai nebuvo aktoriai, vaidinantys savo roles scenoje – jie likdavo juokdariais visur, kur pasirodydavo. Ši, tarsi sakralinė, istorinė personažų kūrybos tąsa, išgalvoto veikėjo charakteristikų apibrėžtumo ilgalaikio išlaikymo fenomenas itin ryškiai atsiskleidžia nagrinėjant iškiliausių juokdarių kūrybinę raišką. Šveicaras Charles Adrien Wettach, pravarde Grockas, buvo itin ryški asmenybė – pramintas klounu karaliumi, tam tikru metu daugiausiai uždirbantis šou industrijos atstovas. Tačiau net ir absurdiškiausiose situacijose, bandydamas pralinksminti Antrojo pasaulinio karo kareivius, jis sugebėdavo išlaikyt pasirinkto vaidmens klišei būdingas istoriškai susiformavusias charakteristikas, neįnešdavo pernelyg daug savo paties asmenybės bruožų. Taigi, galima sakyti, jog juokdarių vaidmenų kanonai gyvuoja tarsi sau, o aktorius tik trumpam laikui tampa mediumu.

Juokdarys – nėra vien literatūrinio veikėjo profesija ar epitetas spalvingesniam charakteriui apibūdinti. Jo reikšmė – kur kas platesnė, apimanti sociumo galių perskirstymą, visuomenės suvienijimą, sakralinį mokymą. Juokdarys – niveliavimo per juoką vyksmas, visuomeninis magnetas.


[1] Itališkas prancūzų jongleur, ispanų juglar atitikmuo, viduramžių laikotarpio klajojantis linksmintojas.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Create your website with WordPress.com
Pradėkite
%d bloggers like this:
search previous next tag category expand menu location phone mail time cart zoom edit close