Rojaus ir Pragaro akys

Teksto autorė – Vaiva Vasiliauskaitė

Šiąnakt vėl pabudau persmelkta baimės, kad apakau. Vos praplėšus akis mėginau išgriebti iš juodumos pavidalus, šviesą, spalvas, bent apybraižas ten, kur prisiminiau kabant paveikslą, bet tamsa niekur nesibaigė, tvino daiktuose ir už jų.

Kai uždegiau lempą, turėjau priminti sau, kad kitąkart palikčiau bent pusiau atskleistą užuolaidą ir kambarin sliuogtų gatvės žibintų šviesa: galbūt taip išvengsiu šito vaidenimosi. Pamažu rimo besidaužanti širdis. Atsilošusi ant pagalvės ilgai žvelgiau į saulės išblukintus obuolius ir apelsinus senelio akvarelėje (vasaros vidurdieniais kaip tik ten krisdavo saulės lopinys) ir tik paryčiais, kai kambario kontūrai ėmė švelnėti, vėl nugrimzdau į miegą.

Traukinių stoties švieslentė rodė 15:34, paskutinės minutės iki traukinio išvykimo, todėl paspartinau žingsnį ir genama žvarbaus, snaiges nešančio vėjo gūsio, paskui senyvą vyriškį su languotu krepšiu įšokau į vagoną. Vos nesusitrenkėme, kai jis staiga atsisuko.

– Atsiprašau. Čia traukinys į Vilnių? – paklausė sutrikęs, išsigandęs, kad durys tuoj užsivers ir bus per vėlu išlipti.

Jo akys lakstė, mėgindamos nepaleisti išėjimo už mano pečių.

– Į Vilnių, – tariau. – Žinoma.

Vyriškis ištarė porą nesuprantamų žodžių ir išsiveržė lauk, kelyje užkabindamas petimi mane. Durys šnypšdamos užsidarė. Prigludau prie rasojančio stiklo, mėgindama įžiūrėti, ką jis darys toliau, bet viską užgožė snaigės, o siluetas, kurį sekundę jose mačiau, nutolo pakrypęs ir temstantis.

Mieguistai dundėjo traukinio ratai. Niekaip nesisekė sutelkti dėmesio į atverstą knygą. Skaitant juodas lopinys dešinėje akyje visada išryškėdavo ir tapdavo nenuginčijamai tikras: galėdavau aiškiai įžvelgti jo kontūrus, pakraščiuose plonais siūleliais persipynusias žalias ir raudonas gijas. Jeigu sukiodavau akis, jis lakstydavo, bet jei ramiai palengva kvėpuodama žvelgdavau į knygą, tada nusistovėdavo vienoje vietoje ir aš galėdavau aiškiai matyti, kad šalia jo mezgasi dar vienas, bronzinių atspalvių.

Pasukau galvą į atspindį lango stikle. Pro šalį lekiančių tamsių eglynų fone ne blogiau nei veidrodyje išryškėjo mano veidas ir aš neatsispyriau pagundai pasilenkti arčiau, norėdama dar kartą pamatyti akies rainelę, bene pagaliau aptiksiu joje mažytį anglies krislą ar įtrūkimą, kuriam palengva plečiantis vieną dieną it porcelianas sueižės akis, su kuria gimiau. Jau kuris laikas obsesyviai tyrinėdavau tą akį kosmetiniame veidrodėlyje, nerasdama nieko neįprasto. Pasilenkiau per arti: mano vyzdžiai tapo perregimi ir pilni nubaltėjusių eglių šakų.

– …aš jo daugiau nemačiau, – kažkas pusbalsiu baigė pasakoti istoriją už kelių vietų nuo manęs. – Nieko apie jį negirdėjau. 

Žmonių minia išnešė mane iš stoties ir aš pajutau nepaaiškinamą jaudulį, įkvėpusi į plaučius šalto žiemos vakaro oro: vakaras tebebuvo tyras, kupinas nerimo. Pro šalį pūkšdami lingavo troleibusai, dairės studentai, suglaudusios pečius praėjo dvi moterys ir jų plaukuose sužibėjo šerkšnas. Ketinau sėsti į troleibusą, bet sustojusi prie laiptelių apsigalvojau. Laiko yra, – sakė laikrodis. Į Senamiestį galėjau nueiti pėsčiom.

Mano batai monotoniškai gurgždėjo sniege. Nutolusi nuo šurmulio pastebėjau sudužusį apvalų langą seno namo palėpėje: ten nuo šalčio slėpėsi Vilniaus balandžiai. Per metus įpratau kaupti savyje įvairiausius pavidalus. Aprūkusius bokštus ir pūvančius drožinius, tuščias ertmes, plunksnas, nutrūkusias stygas ir ant grindinio išbarstyto rožančiaus karolius. Apleistos ir pamirštos vietos visuomet mane susirasdavo ir sustabdydavo lyg gatvės artistai, žadėdami atsakymus po šydais ir drobėmis, bet niekuomet taip ir neatskleisdavo, ką tokio artimo ir žūtbūt reikalingo dengia jų kiautai. Kartą prieš mane ėjusi moteris pametė degtukų dėžutę. Tai buvo aptrinta suvenyrinė dėžutė su Pirosmanio paveikslu. Ji buvo niekam tikusi, tačiau aš sustojau ir ją atidariau.

Dešinė akis vėl skausmingai tvinksėjo. Netrukus pradės ašaroti. Kai ašarodavo, nejučiomis pradėdavau galvoti, ar man nutiks taip, kaip seneliui: paskutinėmis gyvenimo dienomis jis plačiai atvertomis ligos nuskaistintomis akimis stebeilijosi į lubas savo studijoje, kur kartais žaisdavo upės vandenų atšvaitai, o jo raukšlėtuose skruostuose naujas vagas graužė ašaros.

– Nežinau, ką pasakyti. Jūsų rega normali, – tarė daktaras, padėjęs savo instrumentus.

Jis užgesino lentą su daugybe raidelių C. Aš nejučiom purčiau galvą.

– Klausykit. Kartais… Ta dėmė išsiplečia. Kartais sumažėja. Bet ji yra. Kartais pusė mano regėjimo lauko užtemsta. Atsiranda spalvotos figūros… Šviesos, siūleliai…  

– Suprantu. Bet, kaip ir minėjau, mano apžiūra jokių rezultatų nedavė – patinimų nėra, į šviesą reaguojate normaliai, matote normaliai. Priežastis, matyt, neurologinė. Galiu jums nurodyti gerą specialistą ir greičiausiai reikės išsitirti magnetiniu rezonansu.

– Mano senelis sirgo išsėtine skleroze, – tyliai tariau. – Viskas prasidėjo nuo mirgėjimo akyse.

Daktaras patylėjo. Jis kažkaip keistai į mane žiūrėjo – lyg ties liežuvio galu jam suktųsi žodžiai, bet jis vengtų juos pasakyt.

– Jūsų dukra labai protinga, – tariau smakru mostelėjusi į mergaitę, su dėlionės detalėmis rankose prigludusią prie vaikiško staliuko. – Per dvidešimt minučių sudėliojo beveik visą dėlionę. 

Mergaitė pakėlė galvą ir droviai nusišypsojo. Aš irgi šypsojausi, bet mano žvilgsnis vėrė kiauriai jos veidą ir bandė atstatyti kažką iš labai seniai.

Susigūžusi nuo šalčio krypavau Senamiesčio gatvelėmis. Giliai giliai mintyse senelio teptukas šliuožė drobe, pamažu atskleisdamas išpampusį greipfruto kūną. Jo pirštai buvo gumbuoti lyg senos obelies šaka. Vaisiai jo paveiksle neatrodė tikroviški. Jie banguodavo ir sprogdavo nuo poody verdančios slaptos spalvos. Kaip aš juos atpažindavau? O gal nepažindavau? Matydavau kažką kito: šaukiančią moterį, giedantį gaidį, visa ko brėkšmą, pro rakto skylutę pirštą įkišusį mėlynplaukį plėšiką?

Kai buvau vaikas, lakstydavau po dirbtuvę aukštyn kojomis, skersai išilgai. Tas pasaulis niekada nesibaigdavo. Kiekviena faneros atraiža galėjo būti durys, tiltas, sala ir upė, viskas keitė savo formą ir virto kažkuo kitu; tai buvo laisvės šokis, piratų urvas, mūsų slėptuvė nuo bombų, dulkantis, kreivas, neišbrendamas labirintas namo. Senelis buvo beveik dievas. Jis galėjo užsikelti mane ant pečių.

Užsigalvojusi nuspyriau benamio kepurę ir išbarsčiau monetas. Staigiai atsigręžiau. Mane paralyžiavo jo akys. Jos buvo baltos kaip sniegas.

– Atleiskite, – tariau ir suklupusi puoliau rinkti pinigus, bet mano rankos drebėjo. – Štai. 

Padėjau kepurę prie jo. Tuomet greitai sugrabaliojau rankinėje piniginę ir įmečiau, ką pavyko ten rasti. Per visą laiką elgeta nieko nesakydamas sėdėjo apžėlusiu ir sudiržusiu veidu į mane; nedrįsau pažiūrėti jam į akis, bet visu kūnu jaučiau jo lūpose šypsnį. Jaučiau, kad jis mane skaito. Jaučiau, kaip tai veria kiaurai.

Pašokau ir nulėkiau į tamsą už artimiausio kampo. Mano akis tvinksėjo. Žingsniai aidėjo po visą kūną. Kvėpavimas greitėjo. Širdžiai vis smarkiau ir smarkiau daužantis į krūtinės ląstą, ausyse skambant ūžimui, juokui ir beveik muzikai, o tada – aklinai ir bejėgei tylai, skruostu nuriedėjo karšta srovė. Pakėliau ranką ir paliečiau, kas varvėjo per mano skruostą.

Tai buvo keista besileidžiančios saulės spalva. Ilgai ilgai žiūrėjau į riebų oranžą ant savo pirštų. Tolėliau, nakties šešėly už kampo pasitraukė didžiulis skrybėlėto žmogaus siluetas ir skersgatvis vėl tapo tuščias.

Nusiraminusi įkišau ranką į rankinę, išsitraukiau popierinę nosinaitę, nusausinau skruostą, tuomet numečiau ją į sniegą ir iš lėto patraukiau toliau. Danguje virš stogų švietė žvaigždės. Kilo bažnyčios bokštas. Paskutinio aukšto lange moteris pabučiavo vyrą ir šaltame stikle atsirado nedidelis įtrūkimas.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Create your website with WordPress.com
Pradėkite
%d bloggers like this:
search previous next tag category expand menu location phone mail time cart zoom edit close