KAS BUVO TRUMANAS CAPOTE?

Teksto autorius Vincentas Klipčius

„Visi iš mūsų norėjo būti pastebėti. Pripažinimo svajonė prasideda, kai esi erzinamas žydrius mokyklos kiemuose ir klasėse. Vieną dieną tu pasakai sau, taip pat ir pakaušiams, kurie ką tik tave keikė, kad aš būsiu žymus ir mylimas, ir tu gailėsiesi to laiko, kurį galbūt galėjai praleisti su manimi, kai turėjai galimybę“, – viename interviu apie T. Capote pasakojo taip pat iš Pietų valstijų kilęs Amerikos teatro legenda, dramaturgas Tennessee Williams‘as.

Vienas žymiausių ir kontroversiškiausių JAV rašytojų, tituluotas prozos genijumi ir, sakoma, savo asmenybės žavesiu nepalikęs abejingo nei vieno, kurį sutikdavo, gimė 1924 m. rugsėjo 24 d. Naujajame Orleane, Luizianoje kaip Truman Streckfus Persons. Capote tėvai išsiskyrė, kai šiam buvo vos ketveri, ir būsimasis rašytojas laiką leisdavo tai pas vienus, tai pas kitus motinos giminaičius Amerikos pietuose – Luizianoje ir Alabamoje. Alabamos valstijoje esančiame Monrovilyje, Trumanas susipažįsta su garsaus teisininko dukterimi Harper Lee, būsimojo amerikietiškosios klasikos teksto „Nežudyk strazdo giesmininko“ (orig. To Kill a Mockingbird) autore. Jiedu netrunka susidraugauti – dvi absoliučios priešingybės: Capotę, jautrų ir švelnų berniuką, erzino vadindami ištižėliu, tuo tarpu Lee buvo pramuštgalvė padauža. Lee Capotę vadindavo „kišeniniu Merlinu“, nes Trumanas nuolat sugebėdavo rasti kūrybingų ir išradingų būdų spręsti vieną ar kitą problemą. Harper Lee, kartu su vyresne Trumano pussesere Miss Sook Faulk, tapo ankstyvųjų Capotes kūrinių veikėjų prototipais.

Trumanas stebino savo gebėjimais ir buvo išskirtinai protingas vaikas. Skaityti išmokęs ketverių, dar iki pagrindinės mokyklos, kurti tekstus pradėjo jau aštuonerių, o dešimties buvo apdovanotas prestižiniu Mobile Press Register apdovanojimu. 1935 m., Trumanui būnant 11 metų, patėvis vaiką įsisūnija. Taip prasideda Trumano Capotes legenda.

Nepaisant guvaus proto, Capote buvo vidutiniškas moksleivis. Nuo pat jauno amžiaus besižavintis rašymu, mokykloje dėmesį skirdavo tik jį dominusiems dalykams, manydamas, kad neverta švaistyti laiko tam, kas akivaizdžiai matėsi, kaip jam nereikalinga. Mokydamasis privačioje berniukų mokykloje Manhetene, jis dažnai linksmino savo bendraklasius, mokėdavo pasakoti įvairias įtraukiančias istorijas. Trumano motina, negalėjusi pakęsti berniuko švelnumo ir manierų, kurias laikė moteriškomis, 1936 m. Capote įrašo į karo akademiją. Joje jis išgyvena pažeminimo ir užgaulių metus – smerkiama buvo jo išvaizda, manieros, ūgis, pomėgiai, galiausiai sugrįžta į Manheteną ir netrunka vėl atkreipti į save visos mokyklos aplinkos dėmesio. Mokytojai Capotėje ima įžvelgti daug žadantį menininką. 1939 m. Capote persikelia į Grinvičą Konektikute. Ten irgi netrunka išsiskirti savo guviu charakteriu. Laikui bėgant, Capote ima burti grupelę draugų, kuriuos vedasi į savo namus rūkyti, gerti ir šokti. Ima traukti į naktinius klubus. Nuotykių ieškojimas Trumanui buvo būdas bėgti. Jis lankėsi populiariausiose to meto naktinio gyvenimo vietose, tokiose kaip Stork Club ir Café Society. Gyvenant Grinviče, motina pradėjo vis labiau grimzti į alkoholizmą, o Trumano gyvenimas vis labiau siūbavo. Capote nepaisė mokyklos ir liko kartoti paskutinių metų kurso, kai šeima vėl persikėlė į Manheteną 1942 metais. Tačiau čia Capote vietoj mokymosi naktis leido klubuose, megzdamas draugystes. Taip susipažįsta ir su Oona O‘Neill – dramaturgo, Nobelio premijos laureato Eugene‘o O‘Neill‘o dukra ir būsima Charlie Chaplino žmona, su kuria jis susilauks aštuonių vaikų, – bei jos motina, rašytoja Agnes Boulton.

„Trumanas [Capote] norėjo, manau, labiau nei kiekvienas iš mūsų būti įžymus ir mylimas, ir kelti pavydą. Jis norėjo būti mylimas ir kad jam pavydėtų ne dėl to, koks jis buvo ir ką nuveikė: jis buvo nuostabus rašytojas ir mezgė įspūdingas draugystes. Gana nebuvo nieko. Nebuvo gana būti geru draugu daugeliui iš mūsų įvairiomis aplinkybėmis – jis privalėjo būti geras draugas su Greta Garbo ir Albert‘u Camus, ir James Dean‘u, ir Jėzumi, ir bet kuo kitu, kas tik atsidurdavo ant laikraščio viršelio tą dieną.“ – kalbėjo T. Williams.

Capote 1943 m. mokslus baigė, tačiau dar mokykloje jau pradėjo dirbti žurnale The New Yorker, iš kurio po dviejų metų buvo atleistas, nes įsiutino poetą Robertą Frostą. Likęs be darbo ir atsidėjęs kūrybai, 5-ojo dešimtmečio pradžioje ėmė garsėti kaip daug žadantis smulkiosios prozos kūrėjas. Pakako trejų metų, kad tekstai būtų pradėti publikuoti žymiausiuose JAV literatūros žurnaluose. 1945 m. jis apdovanojamas prestižine O. Henry premija.

Apsakymai, ypač „Miriam“, dar nepilnametį Capote išgarsina, o 1948 m. pasirodo pirmasis romanas „Kiti balsai, kiti kambariai“. Kūrinys apie jautrų berniuką, ieškantį savo tėvo, ir bandantį analizuoti savo seksualinę tapatybę sujaudina skaitytojus, kartu atskleisdamas košmarišką bei moraliai žemą Pietų valstijų žmonių gyvenimą ir mąstymą. Tekstas laikytas išskirtinai autiobiografiniu, politiškai angažuoti to meto kritikai negailėjo pastabų dėl tekste aprašomo homoseksualumo, tačiau pripažino neabejotiną kūrėjo talentą.

Tais pačiais 1948 m., įpratęs būti merkiamas kritikų liaupsių, viename vakarėlyje susipažįsta su pradedančiu romanistu, dramaturgu Jack Dunphy. Netrukus jie tampa pora ir kartu išgyvena trisdešimt penkerius gyvenimo metus, iki pat rašytojo mirties.

Capote ir Dunphy ima aktyviai keliauti. Po metų pasirodo Capotes gotikinės literatūros tradicija parašytas novelių rinkinys „Naktinis medis ir kitos istorijos“ (1949), vėl sulaukęs abiejų pusių susižavėjimo, o kritikai Capotes prozą ima skirstyti į šviesius pasakojimus ir keistus pasakojimus. Vėliau jis pasakos, kad pastaruosiuose, pilnuose keistų nutikimų ir veikėjų, balansuojančių tarp psichinės ligos ir beprotybės ribos, jis norėjo išreiškti savo paties nerimą ir neužtikrintumo jausmą, kuris ėmė jį persekioti dar nuo vaikystės.

Kelionės po Europą paskatino kurti negrožinių tekstų, sukurti teatro pjesių. Rašė scenarijus kino filmams, kuriuose vaidino daug to meto garsių aktorių, tokių kaip Jennifer Jones, Humphrey Bogart ar Gina Lollobrigida. Truman Capote Rusijos teatre pristatė ir amerikiečių džiazo kompozitoriaus George‘o Gershwino operą „Porgis ir Besė“, kurioje pasakojama neįgalaus juodaodžio elgetos, gyvenančio Čarlstono lušnynuose istorija, kai šis iš narkodylerio ir smurtingo savininkiško meilužio nagų bando išgelbėti baltaodę merginą Besę. 1951 m. išleidžia pripažinimo sulaukusį romaną „Žolės arfa“.

1958 m. pasirodęs Trumano Capotes tekstas „Pusryčiai pas Tifanį“ laikomas klasikinės formos teksto šedevru ir pelnė autoriui pasaulinį pripažinimą. Kritikai autorių sveikino dėl tekste demonstruojamos asmenybės brandos. Apsakyme – 5-ojo dešimtmečio Niujorkas, kur Martini liejasi laisvai nuo kokteilių valandos iki pat pusryčių pas Tifanį. Pasakojimas sukasi apie jauną, 18-19 metų, merginą Holi Golaitli, atvykusią iš Amerikos kaimo, ir įsisukusią į Niujorko café society visuomenę. Tai – 1943 m. ruduo, pasakotojas susipažįsta su Hole, kai jie kartu ima nuomotis butą name su rausvo smiltakmenio fasadu Manhetene, Aukštutiniame Istsaide. Holė Golaitli neturi darbo ir gyvena bendraudama su turtingais vyrais, šie tąso ją po klubus ir restoranus, duoda pinigų ir perka brangias dovanas. Holė mėgsta stebinti atidžiai atrinktomis pikantiškomis naujienomis iš savo asmeninio gyvenimo ar savo tiesmuku požiūriu įvairiais klausimais. Trumanas Capote kuria gražaus, trapaus, mąslaus, gundančio ir jautraus žmogaus paveikslą mafijos gangsterių ir plevėsų milionierių pasaulyje. Visgi, pats Capote savo veikėją vadina ne prostitute, bet Amerikos geiša. Holės Golaitli charakteryje matyti keleto žymių moterų bruožų. Kritikai merginoje įžvelgia aktyvios aukštuomenės veikėjos Gloria‘os Vanderbilt, Oona O‘Neill, rašytojos ir aktorės Carol Grace, rašytojų Maeve Brennan, Doris Lilly, modelio Dorian Leigh (kurią Capote vadino Happy Go Lucky) ir jos sesers, modelio Suzy Parker, bruožų, tačiau 2020 m., pranešant apie moters mirtį, The New York Times tvirtino, jog pagrindinis Golaitli personažo įkvėpimo šaltinis buvo britų aukštuomenės moteris, aktyvistė Marguerite Littman, plačiai žinoma dėl savo filantropinės veiklos. Praėjus trejiems metams nuo apsakymo pasirodė Blake‘o Edwardso režisuotas to paties pavadinimo filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko britų aktorė Audrey Hepburn. Pats Capote, norėjęs, jog filme vaidintų Marilyn Monroe, adaptacija nusivylė. Nors filmas susilaukė didelio populiarumo, o garsas apie jį pasiekia net šiandieną, praėjus lygiai 60 metų nuo filmo premjeros, neretai jis kritikuojamas dėl paviršutiniško požiūrio į Holės charakterį ir jautraus Capotes psichologinio stiliaus sunaikinimo. Labiau nei perteikti moters psichologiją ir jos santykį su kitais (homoseksualus rašytojas), norėta sukurti vyrams patinkančios moters ikoną (heteroseksualus režisierius).

Po „Pusryčių pas Tifanį“ sėkmės Capote ėmė kaupti medžiagą stambiausiam ir svarbiausiam savo tekstui „Šaltakraujiškai“, kuriame pasakojama 1959 m. mažoje Kanzaso fermerių bendruomenėje įvykdyta kraupi ir jokio konkretaus motyvo neturinti keturių asmenų Clutter‘ių šeimos žmogžudystė. Tyrimas turėjo apsiriboti straipsniu žurnale The New Yorker. Dirbti Capote pradėjo su vaikystės drauge, teisininke Harper Lee. Jam sunkiai sekėsi bendrauti su vietiniais žmonėmis, tarp vieno ir kitų aiškiai matėsi būdo ir manierų skirtumas, vietos gyventojai taip pat, kaip teigiama, smarkiai nepasitikėjo paties Capotes tikslais, imantis šio tyrimo. Apklausdami vietos gyventojus tiek Capote, tiek Lee nenaudojo įrašų juostelių, o tik užsirašydavo pastabas ir įžvalgas, o kiekvienos dienos pabaigoje jas lygindavo ir aptardavo. Tais pačiais metais žudikai Richard Hickock ir Perry Smith buvo sugauti Las Vegase, Nevados valstijoje, ir grąžinti į Kanzasą. 1960 m. Lee su Capote gavo progą apklausti nusikaltėlius. Abiem autoriams grįžus į Niujorką, Capote ėmėsi rašyti straipsnį, po šešerių darbo metų virtusį tekstu, pripažįstamu kaip nebeletristinės prozos šedevras, o pats Capote – kaip naujos, perspektyvios literatūros srovės autorius. Dirbant prie tyrimo, Capote dar susirašinėjo su nuteistais žudikais, stengdamasis priversti juos daugiau papasakoti tiek apie save, tiek apie įvykdytą nusikaltimą. 1960 m. kovą Lee ir Capote grįžo į Kanzasą dalyvauti teisme ir išgirsti teismo nuosprendį. Paskelbus apie mirties bausmę, šios įvykdymas buvo vilkinamas, žudikai dar tikėjosi, kad galbūt Capote padės jiems išvengti kartuvių, tačiau po kurio laiko išgirdę, jog tekstas vadinsins „Šaltakraujiškai“ (orig. In Cold Blood), nebeteko vilties. Prieš imdamasis kurti tekstą, Capote teigė jog turėjo per šešis tūkstančius puslapių užrašų, tačiau niekaip negalėjo jo užbaigti, kol galiausiai 1965 m. balandžio 14 d. žmogžudžiai buvo pakarti. Capote buvo pakviestas paliudyti jų mirties. Rašytojas buvo su jais susitikęs asmeniškai ir prieš pat įvykdant egzekuciją. Vėliau jis aršiai kritikavo JAV teisinę sistemą, kurioje smerkiama gyvybės atėmimas žmogui, tačiau už įvykdytą žmogžudystę nusikaltėlis baudžiamas mirties bausme. Vos pasirodęs romanas „Šaltakraujiškai“ tapo didžiausiu to meto Amerikos literatūros hitu, patyrusiu tiek meninę, tiek milžinišką komercinę sėkmę.

Capotes manymu, to meto Amerikoje, žurnalistinis reportažas buvo vienas menkiausiai išnaudotų žanrų, todėl nusprendė, kad norint šiam suteikti jėgos, jį reikia sukabinti su grožine literatūra. Taip gimė taip vadinamas nebeletristinis, arba naujosios žurnalistikos, romanas, kurio pradžia oficialiai linkstama laikyti romanas „Šaltakraujiškai“ – meistriškiausias šio žanro tekstas. Capotes teigimu, čia „žurnalistika ir grožinė literatūra susilieja kaip dvi upės“, o pats tekstas skaitomas kaip romanas, tačiau kiekvienas žodis liudija tiesą. Romane „Šaltakraujiškai“ autorius pasitelkė įvairias grožinės literatūros technikas, norėdamas kuo pagauliau ir įtikinamiau plačiajai visuomenei pateikti kraupų vienos šeimos išžudymą. Vėliau Capote buvo kaltinamas ir tuo, kad savo tekste jis netiesiogiai romantizuoja nusikaltimą. Nebeletristinis romanas pagal pasakojimo pobūdį skirstomas į tris rūšis: egzegetinį romaną, kai autorius aiškina įvykius, bet pats juose nedalyvauja, testimonialinį, kai autorius veikia kaip įvykių liudininkas, ir notacinį, kai pasakojimas susideda iš daugiau nei vieno pasakojimo. Nebeletristinius tekstus analizuojant moksliškai, dažniausiai tekstas išskaidomas į du, rodant, kas yra paimama iš žurnalistikos, kas – iš beletristikos. Kalbant apie teksto konstravimą, taip pat pasitelkiamas savitas žodynas – įprastam romane siužetą atitinkantis veiksmas čia vadinamas aktema, aktemą generuojantis herojus yra aktantas, o veikėjas, į kurį nukreipiama aktanto veikla, yra aktatas. Skirtingi nebeletristinių tekstų autoriai rodo ir skirtingą požiūrio tašką į tai, kas vadinama nebeletristiniu romanu. Pavyzdžiui, vieniems autoriams grožinė literatūra ir žurnalistika pinasi kaip siūlas, kitiems autoriams – žurnalistika yra būdas kalbėti faktais, o grožinės literatūros priemonių ir metodų prireikia nyrant į veikiančiųjų psichologiją, aprašant etinius ir estetinius potyrius. Grožinė literatūra prasiskverbia ir kompozicijoje – kaip rašytojas nusprendžia parinkti, pateikti, komponuoti faktus, akcentuoti veikėjų bruožus, jų nenuslėpdamas ar neprikurdamas aštrinant dramatinį siužetą, tačiau siekdamas tokio paties efekto, dėl kurių atliekami ką tik įvardinti veiksmai. Dalis romano „Šaltakraujiškai“ buvo publikuojami The New Yorker kaip atskirų straipsnių serija 1965 m. Kiti nebeletristinio žanro tekstai pasižymėjo išskirtinai nevienalyte struktūra – pasakojimas būdavo komponuojamas ne tik iš rašomo teksto, bet ir laikraščių ištraukų, telegramų, laiškų, telefonų pokalbių, magnetofonų įrašų, televizijos programų, teismo proceso fragmentų, autobiografinių duomenų. Buvo manyta, kad tokio žanro suklestėjimą lėmė išskirtinė JAV purčiusių įvykių gausa: prezidento J. F. Kennedy ir juodaodžio žmogaus teisių aktyvisto Martino Lutherio Kingo nužudymai, judėjimai už žmogaus teises, prezidento Lindono Johnsono agresyvi politika, Vietnamo karas, pacifistiniai ir studentų protestai, korupcinė prezidento Richardo Nixono veikla, skrydis į Mėnulį, kontrkultūros bei su ja neatsiejamos, nors ir ne iš jos kylančios psichodelinių narkotikų eros atsiradimas, – jų kontekste grynoji fikcija tampa daugiau ar mažiau betiksliu ir nejaudinančiu žanru. Taigi, priešingai nei anksčiau, kai realūs įvykiai menininkui tapdavo išeities tašku kurti fikcijai, dabar jie tampa teksto pagrindu, kuriai turi paklusti fikcija. Tačiau, anot Capotes, nebeletristinis romanas nėra tik „išsiskleidęs, sulapojęs augalas“, į kurį reikia atidžiai žvelgti, bet būdas iššaukti gilesnei refleksijai – laiškuose rašytojui matyti, jog dviejų žmogžudžių istorija daugeliui skaitytojų privertė susimąstyti apie tuometinio gyvenimo padėtį JAV ir atskleidė tipinius gyventojų bruožus, kūrusius terpę vykti vieniems ar kitiems įvykiams. Žmogžudystė sukrėtė JAV ne tik tuo, kad buvo nemotyvuota ir kraupi, tačiau dar ir tuo, kad nužudyto fermerio Clutter‘io asmenyje jie matė tipišką idealų amerikietį, įkūnijusį, galima sakyti, viską, ką aplinkiniai žmonės vertino ir gerbė.

Nors Capote ir laikė save nebeletristinio romano kūrėju, jo bruožų galima rasti ir anksčiau rašytuose tekstuose, tokiuose kaip J. Agee „Pagirkime dabar žymiuosius vyrus“ ar J. Hersey „Hirošima“, kuriame branduolinės katastrofos akivaizdoje autoriui svarbus tapo ne tik pats sprogimo ir tragedijos masto faktas, tačiau ir jos metu bei prieš ją ir po jos gyvenusių žmonių išgyvenimai, jų gilioji psichologija. Žanras laikui bėgant ne tik nenumirė, bet ir nuolat atgimsta naujai. 2015 m. baltarusių rašytoja Svetlana Aleksijevič už savo nebeletristinius romanus, šiandien įvardinamus kaip dokumentinė literatūra, buvo apdovanota Nobelio literatūros premija.

Po šio teksto, Capote nesulaukė gana didelio pripažinimo kitais tekstais. Prie nusikaltimo temos grįžo dar 1980 m. nebeletristine apysaka „Žaisliniai karstai“, kurioje pats veikė jau kaip dalyvis. Tekste atsirado specialiai įterptų dramos elementų.

Dar vienu rašytojo proveržiu turėjo tapti romanas „Išklausytos maldos“ (orig. Answered Prayers). Jame Capote, remdamasis savo viso gyvenimo užrašais, ketino atskleisti nuogą JAV aukštuomenės užkulisinį gyvenimą. 1975-1976 m. pasirodę keli fragmentai spaudoje sukėlė milžinišką skandalą, tad romanas išspausdintas tik po autoriaus mirties, 1987 m. Jis taip ir liko nebaigtas. Legendos apie tai, kaip iš tiesų atrodė romano rankraštis ir kaip buvo nupirktos teisės jį leisti, sklando iki šiandien. Kita vertus, romane, smerkiančiame aukštus, bet dirtinius café society standartus ir dideles amerikietiškos kapitalistinės visuomenės ambicijas, Capote kėlė klausimus, vedamas ir asmeninio nerimo – jis klausė savęs, kas lėmė jo motinos nuopolį ir tai, kad ji galiausiai nusižudė 1954 m. sausį, jis klausė savęs, kodėl tai vyksta, kas tai sukelia, ar visuomenė turi tiesioginį ryšį asmeninėms žmonių tragedijoms. Rašydamas, savo draugei Marella Agnelli Capote sakė, kad būsimuoju romanu „Išklausytos maldos“ jis „ketina nuveikti su Amerika tai, ką Prustas padarė Prancūzijai“. Žurnalui People Capote kalbėjo: „Jame yra rankena, gaidukas, vamzdis ir, galiausiai, kulka. Ir kai ta kulka paleidžiama iš ginklo, ji pasirodo su tokiu greičiu ir galia, kokių tu dar niekad nesi regėjęs – pykšt!”

Nors romanas „Šaltakraujiškai“ pavertė jį milionieriumi ir garantavo tokią kaip rašytojo šlovę, kokios dar nebuvo patyręs joks literatūros autorius iki jo, o amžininkai jį vertino „kaip tobuliausią savo kartos rašytoją“, Capote smarkiai palūžo. Su žmogžudžiams įvykdyta mirties bausme, jo paties gyvenimas ėmė ristis žemyn. Nors, kaip pats teigė, aktyvus ir socialiai angažuotas jo gyvenimas visuomet tebūdavo vienas iš būdų slėptis nuo nuolat jaučiamo liūdesio, galiausiai Capote ėmė smarkiai gerti ir vartoti raminamuosius. Vis gilesnis grimzdimas į narkotikus, ypač kokainą, gaivinimasis nuo jų ligoninėse ir klinikose perdozavus galiausiai ėmė ardyti visą gyvenimą trukusius glaudžius santykius su mylimuoju Jack Dunphy, bandžiusiu jį traukti iš haliucinacinio pasaulio. Nors jie vis dar gyveno kartu, tačiau fizinio kontakto nebeturėjo, Capote paniro į santykius su jaunesniais, tačiau šie jam paguodos neteikė.

Capote buvo pamišęs dėl garsumo. Dėl savo puošnaus ir humoristinio kalbėjimo būdo, jau nuo pat jaunystės buvo dažnas televizinių šou svečias. Trumanas, kaip teigiama, mėgdavo veblenti aukštu pietietišku akcentu, taip dar labiau pritraukdamas įvairių klausytojų dėmesį. Jis lengvai susidraugaudavo su didžiausiomis įžymybėmis, paskui atidžia akimi tyrė jų moralinį smukimą: sukeldavo jų pasitikėjimą, galiausiai juos išduodavo. Paniręs problemose, Capote vis tiek sugebėjo dalyvauti ryškiausiuose visuomenės susibūrimuose. Žymiausias paties Capote rengtas vakarėlis – 1966 m. lapkričio 28 d. įvykęs Black and White Ball „Plaza“ viešbutyje Niujorke. Vakarėlis išsiskyrė aprangos kodu – vyrai turėjo vilkėti oficialų juodai baltą apdarą, o moterys – arba juoda, arba balta suknele, kiekvienas pokylio dalyvis turėjo devėti kaukę. Kad vakarėlis nepasirodytų pernelyg įžūlus, kaip garbės svečias buvo pakviesta leidėja Katharine Graham, kurios šeimai priklausė dienraštis The Washington Post. Vakarėlis Capotei kainavo per 16 000 JAV dolerių, o vienas įsimintiniausių jo momentų – aktorės Lauren Bacall ir choreografo Jerome Robbins šokis. Svečių sąrašą Capote sudarinėjo beveik visą mėnesį, specialiai tam nusipirkęs juodai baltą užrašų knygelę. Vakarėlis buvo įvardintas kaip „Niujorko visuomeninio gyvenimo viršūnė“, o po šešių dienų, gruodžio 4 d., vykusioje viktorinoje What‘s My Line?, vedėja Arlene Francis devėjo pokylyje turėtą kaukę, kurią transformavo į akių raištį.

Jau visiškai paniręs į narkotikus, Capote žavėjosi 1977 m. balandį atsidariusia Studio 54. Ten jis susipažįsta ir su Andy Warholu, su kuriuo artimai susidraugauja ir tampa socialiniu jo vedliu. Capote Studio 54 vadino „ateities naktiniu klubu“. Jam jis pasirodė labai demokratiškas: „Vaikinai su vaikinais, merginos su merginomis, merginos su vaikinais, juodieji su baltaisiais, kapitalistai su marksistais, kinai su bet kuo – viskas vienas didelis mišinys“.

Trumanas Capote mirė 1984 m. rugpjūčio 25 d. Bel Air, Kalifornijoje namuose pas seną savo draugę Joanne Carson nuo dėl venų uždegimo paūmėjusios kepenų ligos ir daugybinio apsisvaiginimo narkotikais. Rašytojui buvo penkiasdešimt devyneri metai. Komentuodamas Capote mirtį, iškilus to meto rašytojas, gerai žinomas dėl savo kuriamų LGBT charakterių, Gore Vidal ją pavadino „išmintingu karjeros žingsniu“. Capote buvo kremuotas ir pelenai padalinti Carson ir mylimajam Jack‘ui Dunphy. Carson laikyti pelenai 1988 m. per Helovyno vakarėlį buvo pavogti, tačiau po šešių dienų grąžinti. Dar kartą jie buvo pavogti ir atsinešti į Jay Allen Presson pjesės „Tru“, sukurtos pagal Capotes tekstus ir pasisakymus, pastatymą, tačiau vagis buvo sulaikytas dar neišėjęs iš teatro. Mirus Dunphy 1992 m., po dviejų metų abiejų su Capote pelenai buvo, kaip teigiama, išbarstyti Crooked Pond, tarp Bridžhamptono ir Sag Harboro, Long Ailende, Niujorke, kur abu turėjo nuosavybės. 2006 m. išleistas Trumano Capotes romanas Summer Crossing, kurio rankraštis laikytas dingusiu. Mirus Joanne Carson, 2015 m. likę Capotes pelenai tapo nekilnojamo turto dalis. Pelenai buvo parduoti aukcione Los Andžele 2016 m. rugsėjo mėnesį už 43 750 JAV dolerių.

Net ir praėjus beveik keturiasdešimt metų po rašytojo mirties, vis dar pasirodo išleidžiamų naujai rastų rašytojo tekstų, filmų apie rašytojo darbus ir gyvenimą – 2005 m. sukurta garsioji „Oskaru“ apdovanota B. Miller biografinė juosta „Capote“, – taip pat Capotes pavardė vis dar nuolatos pasirodo laikraščių antraštėse.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Create your website with WordPress.com
Pradėkite
%d bloggers like this:
search previous next tag category expand menu location phone mail time cart zoom edit close