Žiūrovas žiūri į ekraną

Teksto autorius: Nikolajus Elkana Eimutis

Redaktorius: Vincentas Klipčius

Fotografija yra tiesa. O kinas yra tiesa 24 kartus per sekundę.

– Jean-Luc Godard

Medžiagos, skirtõs atspindėti projektuojamą vaizdą, koncepcija visų pirma prasideda nuo matematinės jos analizės: ekranas – tai plokštuma. Tačiau, iš esmės, matematiniu požiūriu idealus geometrinis kūnas negali egzistuoti fiziniame pasaulyje – net ignoruodami gamybinės grandinės sukeliamus defektus, susidurtumėme su atominiame lygmenyje atsirandančias atsitiktiniais netikslumais, gardelės deformacijomis. Šis neatitikimas tarp sąvokos ir realaus objekto turėtų sukelti abejonių dėl vaizdo, kuris atsispindėjęs nuo ekrano patenka į žiūrovo akis, suvirpina tinklainę ir pasiekia smegenis, tikrumo. Vienas žymiausių XX a. pirmosios pusės belgų menininkų, siurrealistas René Magritte’as į tikrovės reprezentacijos problemą publikos dėmesį ironiškai atkreipė kūrinyje „Vaizdų klasta“ (orig. La Trahison des images). Paveiksle nutapęs pypkę, po ja menininkas žiūrovų nuostabai užrašė: „Tai ne pypkė“. Juk iš tiesų – tai tik pypkės atvaizdas plokštumoje. Tačiau komentaro neperskaičiusiam žmogui visai natūralu būtų nesusimąsčius replikuoti: „O, žiūrėk, tai pypkė!“. Šnekamojoje kalboje išryškėjantis netikslumas nėra visiškai klaidingas: juk tiek atvaizdas kūrinyje, tiek objekto projekcija į stebėtojo akį, atmetus sukauptą empirinę patirtį (į pypkę ant stalo galime prikimšti tabako, į pavaizduotą ant plokščio paviršiaus – ne) ir įtikėjus menininko technikos realistiškumu, yra tapatūs. Šis paradoksas lemia ekrano, kaip transformuojančio mediumo funkciją – nepriklausomai nuo formato matomas vaizdas aktyviai reprezentacijos problematikos nenagrinėjančio žiūrovo sąmonėje tampa jungtimi, tąsa vaizduotės apipintų prisiminimų apie specifinį fizinį objektą.

Pateikiant žmogui naują daiktą tikima prielaida, kad įvyks suvokimo aktas: dėl savisaugos instinkto išprovokuoto nesąmoningo smalsumo kils klausimai apie objekto skonį, kvapą, skambesį, fizinius parametrus, paskirtį, bus atkreiptas dėmesys į charakteringus bruožus. Pastačius ekraną taip pat kliaujamasi šia prielaida, tačiau dažniausiai sukoncentruojamas dėmesys į tai, kaip individas supranta vaizduotėje apdorotą vizualinę patirtį. Taigi, kaip vertina ne realų ekrano pavidalą, jo fizinę struktūrą, o tai, ką šis rodo (nepriklausomai nuo to, ar ekranas išjungtas ir jame atsispindi aplinka, ar transliuojama pramoginė laida). Plačiąja prasme veidrodį dėl jo „rodymo“ funkcijos taip pat galima vertinti kaip redukuotą ekraną – mat jis perduoda vaizdinę informaciją, kurią stebėtojas turi apdoroti. Tačiau šiuo atveju patirčiai itin stiprią įtaką daro atspindžio aspektas: žiūrovas tiki, kad tai, ką mato veidrodyje, vyksta tuo pat metu kaip ir stebėjimas. Vis dėlto, toks pasitikėjimas matomu vaizdiniu gerokai iškreipia objektyvią tiesą: juk šviesa iki mūsų akių sklinda tam tikrą atstumą baigtiniu greičiu, tad vaizdas šiek tiek vėluoja pasiekti žiūrovą – visada matoma tik praeitis. Net atmetę tokio vertinimo fizinį ribotumą turime suprasti, kad sąryšis tarp realybės ir vaizdo veidrodžio plokštumoje yra susintetintas prisiminimų apie praeities patirtis, o ne kokios nors universalios tiesos. Vienas garsiausių XX a. prancūzų psichoanalitikų Jacques‘as Lacanas, tirdamas asmenybės raidą, išskyrė taip vadinamą veidrodžio stadiją, kuomet vaikas (dažniausiai 6-8 mėnesių amžiaus) pradeda identifikuoti savo atvaizdą veidrodyje su savimi pačiu. Anot Lacano, būtent tai žymi individo ego raiškos užuomazgos pradžią. Tokiu būdu ekranas (veidrodis) perkelia stebėtoją į jo paties sąmonę ir lyg netiesiogiai sukuria pretekstą ateityje sąmoningai stebint vaizdą suvokti jo sąryšį su subjektyviu realybės supratimu. Taigi, žiūrėdamas į ant plokštumos atsispindinčią aplinkos vizualinių charakteristikų visumą individas mato ne objektyvią realybę, o savo asmeninių patirčių, įsitikinimų apibrėžtą realybės reprezentacijos apibrendrinimą, netikslią ir dėl to pasąmonės suniveliuotą tikrovės versiją.

Gyvename plokščios informacijos sraute. Kaip pastebėjo vienas žymiausių nūdienos teatro kūrėjų, vokiečių režisierius Thomas Ostermeier, dauguma mus supančių informacinių šaltinių yra dvimačiai: vaizdai iš laikraščių, televizorių, kompiuterių ar telefonų ekranų bando pateikti smarkiai supaprastintą realybės vaizdinį. Žinoma, susiaurintas informacinis diapazonas yra itin patogus, kai taupome laiką, nenorime pernelyg savęs emociškai ar fiziškai apsikrauti. Be to, kaip pastebi režisierius, nors per ekraną nesusitepsime – nepatirsime tikrovės iki galo, tačiau vargu ar kas nors norėtų visomis patyriminėmis dimensijomis atsidurti mūšio lauke Sirijoje. Ekranas leidžia žmogui sąmoningai suvokti, kad šis yra žiūrovas, kad gali mėgautis stebėjimo aktu. Tačiau tuo pat metu užmaskuojamas stebėjimo veiksmas – medijos žino, kad jomis bus stebima, tačiau negali prognozuoti, kaip akylai. Transliuojamo įrašo veikėjai apie konkretų į jų atvaizdus ateityje žiūrėsiantį asmenį nieko nenutuokia. Tai sukuria pretekstą tikėti, jog prieš ekraną tampame stebėtojais be pasekmių: iš esmės, niekam nerūpi, ką specifinis individas veiks kino salėje. Jis bus traktuojamas kaip žiūrovas tol, kol turės nupirktą bilietą ir bus jį pažymėjęs prie įėjimo į salę. Ir visai nesvarbu, ar asmuo seanso metu miegos, ar apsisukęs prie durų net neperžiūrės rodyto filmo, ar kaip tik – itin atidžiai stebės ir mėgausis rodomais vaizdais. Ne veltui istorinių laisvės simbolių (poezijos, džinsų, roko muzikos) gretose nūdienoje atsiduria mobilus telefonas – jis leidžia stebėtojui justi realių potyrių alternatyvą, aprėpiančią mažesnį informacijos kiekį (nebematome pašnekovo arba regime jį susiaurintą ir įtalpintą į mažą ekrano keturkampį), todėl vaizduotė tarsi papildo, „pratęsia“ likusią patirtį: galime gana lengvai patikėti, jog pašnekovas sėdi prieš mus, turime teisę bet kada užbaigti pokalbį vienu mygtuko paspaudimu. Tad žiūrėjimas į vaizdą ekrane suteikia žymiai didesnę pasirinkimo laisvę, atsiribodamas nuo transliuojamos informacijos stebėtojas pats tampa atsakingas už savo patirtį.

Individo asmeninė įtaka ekrane rodomo vaizdinio interpretacijai itin išryškėja suvaržius patį žiūrovą. Tai puikiai pagrindžia pasaulinės koronaviruso pandemijos, karantino kontekste išryškėję bandymai atkartoti realias fizines patirtis virtualioje erdvėje ir savotiškas šio reiškinio pasisekimas. Pasiilgusiam draugų ar norinčiam socialiai atšvęsti šventę, bet negalinčiam palikti namų asmeniui siūloma susiskambinti vaizdo skambučiu, kurio metu matomi žmonių atvaizdai monitoriuje apeliuotų į prisiminimus ir leistų įsivaizduoti, jog prie Velykų stalo sėdima ne su kompiuterio ekranu, o su gyvu žmogumi. Fenomenalu, jog plokštumoje matomas vaizdas daugeliu aspektų ima atstoti realaus žmogaus trūkumą. Skatinama rinktis prekes jų nepačiupinėjus, tik pažvelgus į pateikiamas nuotraukas internetinių parduotuvių kataloguose, tarpusavyje palyginus jų charakteristikas, apibūdintas gamintojo ar paties pardavėjo. Jei ima stigti bene efemeriškiausio meno – teatro, pasiūlomi liguistą atmintį menantys, bandantys pasinaudoti nostalgija praeities patirtims vaizdo įrašai, bei teatrinių kūrinių skaitymai „gyvai“, kuomet visus žmogiškuosius veikėjų santykius turi įsivaizduoti ne tik žiūrovas, bet ir į technokratinius idealus apeliuojantį performansą atliekantys aktoriai. Vis dėlto, dirbtinai, tarsi laboratorijoje, sintetinamas savotiškas realybės kinas, kai visa informacija filmuojama ar kokiu nors kitu būdu pristatoma į virtualią erdvę, suvaržytam žmogui žadina simpatiją, nes pateikia alternatyvų būdą patirti tai, ko dėl judėjimo ar psichologinių barjerų fiziniame pasaulyje negalėtų. Stebėtojus po truputį bandoma įtikinti, jog tai, ką jie patiria ir yra tikrovės išraiška, į jų sąmonę prie veidrodinės „Aš“ koncepcijos asimiliuojama ir ekraninė „tikrovės“ išraiška.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Create your website with WordPress.com
Pradėkite
%d bloggers like this:
search previous next tag category expand menu location phone mail time cart zoom edit close