Erotika, groteskas ir bažnyčios vitražai: apie iliustratorių Aubrey Beardsley

Teksto autorė – Vaiva Vasiliauskaitė

Autoportretas (publikuota 1920). Victoria and Albert Museum, London.

Obrio Berdslio žvaigždė švytėjo trumpai, tačiau nepamirštamai. Rašytojas, iliustratorius, kurio estetinė vizija sukrėtė ir pakerėjo vėlyvųjų Viktorijos laikų Londoną nematyta pasakiškumo ir begėdiško seksualumo sampyna, vos 25-erių metų mirė nuo tuberkuliozės, po savęs palikęs skandalinga reputacija apipintą juodai baltų iliustracijų šleifą. Paskutinėmis gyvenimo akimirkomis atsivertęs į krikščionybę Berdslis maldavo draugų sunaikinti erotiškiausius jo darbus, bet, kaip žinia, „rankraščiai nedega“ – jo kultūrinis palikimas buvo išsaugotas ir meno mylėtojus iki šiol hipnotizuoja drąsiai, tačiau subtiliai ir pasakiškai apsinuoginę kūnai ažūrinių gėlių ir elegantiškų linijų klostėse.

Trumpa Aubrio Berdslio istorija prasideda 1872 metų rugpjūčio 21 dieną, jam gimus skurstančio anglų klerko, Vincento Berdslio, šeimoje Braitone, Sasekse. Jo tėvas, teisme dėl kaltinimų sulaužyta vedybų priesaika netekęs kadaise solidaus palikimo, sudariusio ligtolinį pajamų šaltinį, turėjo parduoti šeimos namus ir griebtis raštininko pareigų alaus daryklose, o jo žmona, Elena Agnus Pit, papildomas pajamas rinko kaip siluetų piešėja ir muzikos mokytoja. Kaip ir jo tėvas, sirgęs paveldėta tuberkulioze, Obris Berdslis nuo mažumės pasižymėjo prasta sveikata; jau devynerių metų patyrė pirmąjį jį ligi mirties kamuosiančios ligos priepuolį. Tačiau sveikatos stygių  kompensavo gyva ir nevaržoma berniuko vaizduotė. Kartu su metais vyresne seserimi Meibele jis nepaliovė stebinti žmonių kūrybiniais talentais ir, sudalyvavęs keliuose privačiuose koncertuose, vos dvylikos metų buvo vadinamas mažuoju muzikos fenomenu.

Su seserimi Meibele Obrį siejo gili draugystė, trukusi iki pat iliustratoriaus mirties. Kai 1884-aisiais pagilėjus finansiniams sunkumams ir suprastėjus motinos sveikatai vaikai buvo išsiųsti pas tetą, Obris su seserimi įprato leistis į ilgus pasivaikščiojimus Apreiškimo bažnyčios link, kurioje abudu vaikai gėrėdavosi prerafaelitų vitražais. Šie vitražai buvo vieni iš pirmųjų dailininko įkvėpimo šaltinių, kurių atgarsiai vėliau ataidės jo darbuose. Kai mama pasveiko, vaikai grįžo į Londoną ir Obris buvo išleistas mokytis į keturmetę Sasekso gramatikos mokyklą. Ten savo talentus išbandė piešdamas mokytojų karikatūras, o vėliau mokyklos laikraštyje publikuodamas pirmuosius eilėraščius bei iliustracijas. Tačiau po mokyklos jo laukė nepatrauklus darbas draudimo kompanijai. Obrio tai netenkino – jis troško prasimušti į jaudinantį meno pasaulį. Savaitgaliais jiedu su seserimi Meibele ištrūkdavo iš darbų ir leisdavosi tyrinėti Londono: lankydavo parodas, kavines, privačias meno kolekcijas, kur Obris vis labiau žavėjosi prerafaelitų kūryba, vakarais po darbo pats mėgindamas ranką piešime. Vieną kartą jaunuoliams šovė mintis nekviestiems užsukti į vieno iš Berdslio mylimų dailininkų, sero Edvardo Bern-Džounso, studiją. Tarnas nesutiko jų įleisti, tačiau Bern-Džounso akį pro langą pagavo raudoni Meibelės plaukai ir jis pakvietė brolį su sese užsukti vidun – tai buvo lemiamas momentas Obrio Berdslio gyvenime. Dailininkas susižavėjo jaunojo Berdslio piešiniais ir paskatino jį lankyti vakarinę Vestminsterio meno mokyklą. „Tavo darbai pilni minties, poezijos ir vaizduotės. Gamta tau davė dovaną, reikalingą, kad vieną dieną taptum didžiu menininku“. Vėliau Obris apie šį momentą pasakojo taip: „Jo gerumas buvo neišpasakytas – buvome visiški nepažįstamieji, jis nežinojo net mūsų vardų“. Netrukus Edvardas Bern-Džounsas tapo Obrio Berdslio mentoriumi.

La Beale Isoud at Joyous Gard by Aubrey Beardsley (1893-94). Privati kolekcija.

Pradėjusi nuo prerafaelitų, Obrio Berdslio kūryba ėmė semti iš naujų įkvėpimo šaltinių. 1982-aisiais Berdslio akiratį praplėtė kelionė į šurmuliuojantį meno naujovių miestą, Paryžių, kur dailininką ypač sužavėjo Tulūzo-Lotreko plakatų menas ir tuo metu madingi japoniški raštai. Netrukus po to vaikinas sulaukė pirmojo stambaus užsakymo – leidėjas Tomas Maloris, su kuriuo Obris buvo susidraugavęs dažnai lankydamas jam priklausantį J.M. Dent and Company knygyną Karalienės gatvėje, pasiūlė Obriui iliustruoti Artūro mirtį, didžiulį 12 dalių darbą, kuriam reikėjo surasti „išradingą iliustratorių, pajėgų sukurti didelę daugybę dizainų, kurių šis darbas pareikalaus“. Iš tiesų tai buvo varginantis darbas, metęs dailininko kūrybiškumui ne vieną iššūkį, tačiau būtent tai ir paskatino spartų meninį tobulėjimą. Iš viso Obris Berdslis Artūro mirčiai nupiešė 362 iliustracijas, įskaitant vinjetes ir antraštes. Nors pradžioje jo darbuose buvo matyti ryški Edvardo Bern-Džounso įtaka, su laiku ją ėmė keisti naujoji dailininko aistra japonų medžio graviūroms, o šių įtakų sampynos rezultatas buvo unikalus medievalizmą ir japonizmą vienijantis Obrio Berdslio stilius, kuris netruko sulaukti palankaus kritikų įvertinimo. Tokį dailininkui būdingą stilių suliejimą galima pastebėti žymioje jo iliustracijoje Kaip seras Tristramas gėrė meilės gėrimą (1893).

How Sir Tristram drank of the love drink (1894). Fogg Art Museum, Harvard University, Cambridge.

Baigęs šį ir dar vieną J.M. Dent užsakymą, Geri žodžiai, Obris Berdslis tapo garsiausiu Anglijos iliustratoriumi. Būtent tada, 1893-iaisiais metais, prasidėjo „Berdslio bumas“ – produktyviausias ir skandalingiausias laikotarpis dailininko gyvenime, kurį žymėjo bendradarbiavimas su išskirtine Anglijos asmenybe, Oskaru Vaildu. Jų pažintis, kuri galiausiai Berdsliui atneš ne vien šlovę, bet ir visuomenės akyse kritusią reputaciją, prasidėjo nuo The Studio straipsnio Naujas iliustratorius: Obris Berdslis, į kurį buvo įtraukta Oskaro Vaildo naujosios pjesės Salomė finalui skirta Berdslio iliustracija Pabučiavau tave į lūpas, Jokananai. Oskaras Vaildas ir jo leidėjas Džonas Leinas, kurie jau anksčiau svarstė pasiūlyti Obriui Berdsliui pjesę iliustruoti, įsitikino, kad Obris Berdslis yra būtent tas žmogus, kuris sugebės atlikti darbą, nes „pagavo pačią esmę“. 1893 metų vasarį buvo išspausdinta originali prancūziška pjesės versija.

Salomė sukėlė skandalą. Visuomenė piktinosi viena vertus dėl to, kad pjesė vaizdavo kontroversišką Biblinę temą, Salomėją bandant sugundyti Jokananą (Joną Krikštytoją), kita vertus dėl sardoniškų ir drąsių Obrio Berdslio iliustracijų su šuoliuojančiais satyrais, nuogybėmis ir moteriškais vaikinais. Dar didesnis sujudimas kilo išleidus Oskaro Vaildo mylimojo, lordo Alfredo Daglaso anglišką pjesės vertimą – kai kurios Obrio Berdslio iliustracijos buvo atmestos prieš pat leidybą. Net pats Oskaras Vaildas nutarė, kad iliustracijos jo darbą vulgarizavo; pati paskutinė pjesės iliustracija vaizdavo du satyrus išnešant nuogą Salomėjos kūną. „Mielasis Obris pernelyg paryžietiškas: niekaip negali pamiršti, kad vieną kartą lankėsi Djepe,[1]“ – viename laiške prasitarė Oskaras Vaildas. The Times pažėrė dar daugiau kritikos: „Iliustracijos fantastiškos, groteskiškos, daugiausiai nesuprantamos, o jeigu suprantamos, tai pasišlykštėtinos… Juokelis ir, manome, labai prastas juokelis“.

Bet Obris Berdslis jau buvo priėmęs ekscentriko rolę. „Mano vienintelis tikslas – groteskas, – yra pasakęs jis. – Esu niekas, jeigu nesu groteskiškas“. Ir 1894 metais su amerikiečių rašytoju Henriu Harlandu pradėjo naują prieštaringo likimo projektą, Geltonoji knyga. Šis kas ketvirtį metų einantis leidinys, kuriame buvo publikuojama to meto dekadentų kūryba, apipavidalinta vizualiai pribloškiančių juodai baltų Obrio Berdslio iliustracijų bei puikiai išreklamuota Džono Leino, vos per naktį po pirmojo tiražo susilaukė didžiulio pasisekimo. Tačiau kritikai paskelbė Geltonąją knygą nešvankia. Ypač nepalankia linkme šis vertinimas pakrypo 1895-aisiais, kai buvo suimtas ir dėl homoseksualių santykių su vyrais kalėti nuteistas Oskaras Vaildas – jį suimant buvo rasta geltonos spalvos knyga, klaidingai palaikyta Geltonąja knyga, nors iš tiesų Oskaras Vaildas nieko bendro su šiuo leidiniu neturėjo. Tačiau dėl tariamo ryšio su Oskaru Vaildu Geltonoji knyga ir Obris Berdslis buvo taip atakuojami, kad Henriui Harlandui teko iliustratorių atleisti.

Tuo pasinaudojo pornografija ir erotika garsėjęs leidėjas Leonardas Smitersas, užsimojęs sukurti Geltonajai knygai konkurencingą leidinį – jis pasiūlė Obriui Berdsliui prisijungti prie jo komandos. Prieštaringos reputacijos nesibaidantis dailininkas mielai priėmė pasiūlymą ir netrukus gimė The Savoy, kuriame Berdslis atrado progą publikuoti ne tik iliustracijas, bet ir savo prozos bei poezijos kūrinius, tarp kurių pažymėtinas darbas Po kalnu, sėmęs įkvėpimo iš populiarios viduramžių legendos apie kalne Veneros būstą atradusį riterį Tanhoizerį; kitas The Savoy išleistas Berdslio literatūros darbas buvo eilėraštis Kirpėjo baladė. Vėliau Berdslis drąsiai ėmėsi erotinio vaizdavimo, iliustruodamas tokius garsius kūrinius kaip Aristofano Lisistratė, o Aleksanderio Popo Spynos išprievartavimą apipavidalino dekadentiškais XVIII a. rokoko stiliaus piešiniais. Smitersas išleido ir pirmąją Obrio Berdslio darbų kolekciją, Penkiasdešimties piešinių knygą.

Tačiau šiuo laikotarpiu Obrio sveikata ėmė staigiai prastėti. Pirmasis vidinis kraujavimas dėl tuberkuliozės jį ištiko 1896-ųjų sausį, The Savoy išleidimo vakarą. Bet dailininkas atsigavo ir, nors nusilpęs, ėmė toliau dirbti prie iliustracijų Aleksanderio Popo Spynos išprievartavimui. Priepuoliams tęsiantis Obris Berdslis suvokė artėjant mirtį ir šis suvokimas atvedė jį prie netikėto vidinio perversmo – 1897-aisiais metais kartu su visuose gyvenimo iššūkiuose jį lydėjusia seserimi Meibele jis atsivertė į krikščionybę ir priėmė pirmąją komuniją. 1898-aisiais iš Prancūzijos Alpių, kur buvo išvykęs gydytis Berdslis, Smitersas gavo laišką, raginantį sunaikinti iliustratoriaus kūrinius: „Jėzus yra mūsų teisėjas ir Viešpats. / Mielas drauge, meldžiu sunaikinti visas Lisistratės ir kitų bjaurių piešinių kopijas… Dėl visko, kas šventa, visus nepadorius piešinius. / Obris Berdslis / Mirties agonijoje.“

Žinoma, Smitersas dailininko prašymo nepaklausė ir toliau pardavinėjo tikrus bei suklastotus jo piešinius. Obris Berdslis mirė 1898-ųjų kovą, slaugomas motinos ir sesers. Jis buvo vos dvidešimt penkerių metų. Apie tai Oskaras Vaildas taip atsiliepė laiške Leonardui Smitersui: „Jo sielos oloje slypėjo neįtikėtinos galimybės. Išties makabriškas ir tragiškas faktas, kad tas, kuris į gyvenimą įnešė dar vieną košmarą, mirė būdamas gėlės amžiaus.“

Tokią savitą žymę palikęs Obrio Berdslio vardas nebuvo užmirštas. Iliustratoriaus darbai padarė didžiulę įtaką prancūzų simbolistams, 1890-ųjų plakatų meno judėjimui, vėlyvojo Art Noveau kūrėjams, tokiems menininkams kaip Frankas Papé ir Haris Klarkas. Obrio Berdslio kūryba, kaip ir Oskaro Vaildo Salomė, ilgai išlaikė kone legendomis apipintą skandalingą reputaciją.


[1] Žymus Prancūzijos kurortas

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Create your website with WordPress.com
Pradėkite
%d bloggers like this:
search previous next tag category expand menu location phone mail time cart zoom edit close