Rašytojai, kurie piešė (I): Franz Kafka

Teksto autorė – Ieva Marija Sokolovaitė

Saviiliustracijos praktikos „išradimas“, galima sakyti, priklauso anglų poetui ir dailininkui romantikui Williamui Blake‘ui (1757-1827), kurio ranka iliustruoti poezijos rankraščiai sudaro vieną unikaliausių ir ankstyviausių multidisciplininio meno palikimų. Poreikis pačiam autoriui iliustruoti savo literatūrinį žodį kilo iš dalies dėl techninių ir finansinių priežasčių (to meto Europoje knygų spausdinimo procesas tebebuvo brangus, o profesionalaus iliustratoriaus paslaugos – dar brangesnės), iš dalies dėl romantinio individualizmo ir kūrėjo nepriklausomybės siekio, o Blake‘o išrasta spausdinimo technika, leidusi suderinti piešinį su tekstu, tapo inovacija knygų gamyboje ir padėjo pagrindus toliau vystytis vieno autoriaus literatūros ir dailės simbiozei. Tačiau reikia pripažinti, jog saviiliustracijos reiškinys šių dienų kontekste vis dar tebėra retas. Kyla klausimas, kas skatina rašytoją griebtis ne tik plunksnos, bet ir pieštuko ar teptuko? Ar tai, kad kuriančiajam neužtenka vieno meninės išraiškos būdo, liudija apie minties intermedialumą, ar apie negebėjimą rašytine forma jos perteikti pakankamai tiksliai?  O galbūt vizuali kūryba tarnauja kaip pasiruošimas verbalinei, tapdama konceptų išgryninimo ir pasąmonėje atsiveriančių vaizdinių artikuliavimo etapu?

Franzo Kafkos (1883-1924) groteskiškas, iracionalus, košmarą primenančiais vaizdiniais ir vienatvės bei atskirties atmosfera persmelktas pasaulis daugeliui pažįstamas iš pasauline klasika tapusių romanų ir smulkiosios prozos kūrinių. Tačiau kaip autentiškos, bet kartu ir visą laikmečio dvasią įkūnijančios kūrybos vaisiai ne mažesnio dėmesio nusipelno ir F. Kafkos eskizai bei piešiniai, tematiškai ir net techniškai glaudžiai besisiejantys su autoriaus literatūrine kūryba ir atskleidžiantys dar intymesnę šios nepaprastai talentingos, tačiau visuomenės spaudimo ir individualių kompleksų sekintos asmenybės pusę. Piešiniuose, kurie stebina braižo minimalizmu, taupiu ekspresyvumu ir savita, prozos kūriniuose taip pat sutinkama nejaukumo estetika, Franzas Kafka keliais štrichais koncentruoja tai, apie ką kalba visas jo kūrybinis palikimas, negailestingai tiksliais kontūrais nubrėždamas absurdiškumo jausmo kamuojamo modernaus žmogaus figūrą, kurios išraiškingumo galėtų pavydėti daugelis žymių dailininkų profesionalų.

Autoriui esant gyvam nė vienas iš F. Kafkos piešinių nebuvo publikuotas ar eksponuotas viešai. Priešingai – tiek į savo literatūrinę, tiek į vizualinę kūrybą rašytojas buvo linkęs žvelgti itin savikritiškai, taip pat brangino kūrinius kaip labai asmenišką dalyką, todėl juos nuo draugų bei pažįstamų slėpė ar net sunaikindavo. Dienos šviesą F. Kafkos kūrybai išvysti pavyko dėka rašytojo bičiulio Max‘o Brodo, kuriam, jau gulėdamas mirties patale (mirė nuo tuberkuliozės būdamas 41-erių metų), Kafka pavedė sudeginti visus savo kūrinius. Tačiau Brodas pasielgė priešingai ir po draugo mirties publikavo išlikusius dar niekam nerodytus jo romanus, noveles ir dienoraščius. Būtent dienoraščiai ir buvo išmarginti nepaprastai ekspresyviais ir minimalistiniais eskizais, kurie vėliau nugulė ant daugelio Kafkos prozos leidimų viršelių. Vis dėlto ne visus Kafkos grafinius kūrinius pavyko išsaugoti – taip ir lieka paslaptimi, kiek jų neišvengė pražūtingo savikritikos dalgio. Poetas ir kompozitorius Gustavas Janouch‘as, pažinojęs Kafką per savo tėvą, kuris dirbo toje pačioje draudimo kompanijoje, ir įamžinęs įspūdžius apie rašytojo asmenybę knygoje „Pašnekesiai su Kafka“ (orig. Conversations with Kafka), prisimena kartą piešimo proceso metu užklupto kūrėjo reakciją: šis skubiai padėjo pieštuką, paklaustas, ar galima apžiūrėti piešinius, sušuko, jog jie neskirti kam nors rodyti, kaipmat suglamžė popieriaus lapą ir sviedė į šiukšlių dėžę[1]. Paties Kafkos žodžiais, jo eskizai yra grynai asmeniniai, kitiems neįskaitomi hieroglifai, patys savaime neturintys vertės ir įgaunantys prasmę tik kitapus pieštuko – tai yra, kūrėjo vidiniame pasaulyje.

Minėtoje G. Janouch‘o knygoje galima aptikti dar vieną įdomią F. Kafkos ištarą apie simbolinę vizualinės kūrybos reikšmę: „Žmogaus pasaulyje viskas tėra atgiję paveikslai. <…> Per savo piešinius aš noriu pasiekti formų, kurias suvokiu, sąvokas“. Tad į saviiliustracijos reiškinį gali būti žvelgiama kaip į literatūrinę formą papildantį siekį alegorizuoti, metaforizuoti, abstrahuoti realybę ir priartėti prie verbalinėmis priemonėmis neišreiškiamų koncepcijų, redukuoti jas iki emociniu, o ne racionaliu intelektu suvokiamų simbolių.

Toks požiūris paaiškintų ir akivaizdų Kafkos piešinių tematinį ryšį su jo literatūrine kūryba. Vizualinėmis išraiškos formomis kūrėjas mėgino įkūnyti tas pačias absurdo, nevilties, vienatvės būsenas, kuriomis alsuoja ir prozos kūriniai. Reikia pastebėti, kad ir F. Kafkos proza yra itin vizuali – pasakojime dominuoja ne subjektyvi siužeto ar veikėjo minčių refleksija, bet lakoniškas ir, lygiai kaip ir eskizų štrichai, negailestingai taupus įvykių stebėjimas, suteikiantis anonimiškumo įspūdį ir sustiprinantis modernaus žmogaus izoliuotumo jauseną. F. Kafkos piešiniai net labiau nei literatūrinė kūryba atskleidžia ekspresionistinę pasaulėžiūrą – tiek motyvais, tiek už jų slypinčiu kontekstu ir sąsajomis su moderniojo meno tradicija. Tarp rašytojo mėgstamiausių moderniųjų dailininikų pateko Cézanne‘as, Vincentas van Gogh‘as ir Alfredas Kubinas, taip pat didelį įspūdį darė Oskaro Kokoschka‘os ir Georgo Grosz‘o darbai[2]. Pastarųjų drobėse vaizduojamos karikatūrizuotos įvairių visuomenės sluoksnių atstovų fizionomijos, iškreiptų proporcijų žmonių siluetai, liguisti ir bauginančios išraiškos veidai atspindi siaubo, brutalios atskirties nuo tradicijų, nežinomybės ir bejėgiškumo epochą, kurios tąsa įkūnyta ir Kafkos deformuotose, fragmentiškose, labiau vabzdžius ar grafinius simbolius nei žmones primenančiose figūrose. Kafkos grafikoje galima sutikti nemažai tiek su paties autoriaus literatūros stilistika, tiek su visa ekspresionizmo estetika siejamų motyvų, tokių kaip atstumiančio, gigantizuoto, grėsmingai gyvuliško žmogaus veido vaizdavimas, iškylantis eskize „Gėrovas“ ir atsikartojantis ne vieno prozos personažo portrete, tarsi be tikslo erdvėje šagališkai pakibę kūnai, sutinkami piešinyje „Žmogus ant stogo“ ir atliepiantys romanų „Pilis“, „Procesas“ veikėjų absurdiškas, beviltiškas pastangas, gyvūnų patiriama kančia, vaizduojama novelėse bei romanuose (pavyzdžiui, Gregoro Zamzos virtimas vabalu ir gyvūniško kūno nemalonumai) ir kristalizuojama piešinyje „Žokėjus ir žirgas“. Žirgo ir raitelio motyvas taip pat susieja Kafką kaip dailininką su pačiomis ekspresionizmo ištakomis – būtent raitelio figūra žinoma kaip Vasilijaus Kandinskio Miunchene įkurtos dailininkų grupės „Mėlynasis raitelis“ (Der Blaue Reiter), tapusios viena iš ekspresionizmo dailę išauginusių judėjimų, simbolis.

Žmogus ant stogo
Žokėjus ir žirgas
Gėrovas

Ypatingą reikšmę turi ir Franco Kafkos iliustracijoms būdingas žmogaus kūno proporcijų deformavimas, galūnių išilginimas ir nenatūralių, schematizuoto brėžinio atmosferos įnešančių pozų vaizdavimas. Viena vertus, galima tokį kūno nenatūralumą, dirbtinumą interpretuoti kaip modernaus žmogaus tarsi visuomenės marionetės, šokdinamos pagal jam pačiam svetimus principus, įvaizdį. Iš kitos pusės, įdomu pastebėti, kad daugelis Kafkos pieštų žmogaus siluetų primena įvairiai pakreiptą raidę K – tai geriausiai matyti minimalistiniuose eskizuose, kurie biografų pavadinti „Šešiomis juodomis figūromis“. Filosofas Claude‘as Gandelmanas tokį konkretaus lingvistinio ženklo ir žmogaus figūros suliejimą interpretuoja ne tik kaip bandymą vaizdinėmis priemonėmis abstrahuoti verbališkai neišreiškiamas idėjas, bet ir kaip Kafkos indentifikavimąsi su savo paties pavardės pirmąja raide – taip pasąmoningai pripažįstant tėvo figūros svarbą ir kartu vis dėlto neįveikiant psichologinio barjero tėvo vardą ištarti ar parašyti pilnai[3]. Šis barjeras kūrėjo asmenybėje galėjo būti įsišaknijęs tiek dėl problematiškų santykių su tėvu, tiek dėl žydų religinės tradicijos, kuri draudžia tarti ar pilnai užrašyti dievo – universalaus žmonijos tėvo – vardą. Vizuali vaizduojamo žmogaus redukcija į raidę tiksliai atspindi ir prozos kūriniuose sutinkamą pilno personažo vardo trūkumą – romane „Procesas“, taip pat ir novelėje „Sapnas“ (orig. Ein Traum) pagrindinis veikėjas vadinamas Jozefu K., romane „Pilis“ dar trumpiau – tiesiog K., taip niekada ir neatskleidžiant visos veikėjo pavardės.

Šešios juodos figūros

Nors į Kafkos eskizus gali būti žvelgiama kaip į atskirą ir savarankišką šios talentingos asmenybės kūrybos klodą, iliustratyvumo kūrėjas griebiasi kaip priemonės papildyti rašytiniu žodžiu perteikiamą pasaulėjautą ir išreikšti kalbos rėmuose netelpančius išgyvenimus. Tiesa, vizualinė kūryba paties autoriaus buvo laikoma dar intymesne ir dar labiau nenusipelnančia viešumo už kuriamą literatūrą – galbūt, žinant Kafkos polinkį menkinti savo gebėjimus, tai liudija apie dar didesnę jos meninę vertę?

[1] Janouch G., 1971. Conversations with Kafka. New York, New Directions.

[2] Eilittä L., 2006. Kafka and Visuality. KulturPoetik, 6(2):222-233.

[3] Gandelman C., 1974. Kafka as an Expressionist Draftsman. Neohelicon, 2(3-4):237-277.

Iliustracijų sukūrimo metai nenurodomi, nes jos buvo surinktos po Kafkos mirties.

Prieš įstatymą
Trys bėgikai

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Create your website with WordPress.com
Pradėkite
%d bloggers like this:
search previous next tag category expand menu location phone mail time cart zoom edit close