Yanagihara: Mažas gyvenimas

Teksto autorius – Vincentas Klipčius

Vargu, ar yra žmogus, kuris nebūtų jautęs ir apmąstęs skausmo. Ko gero, skausmas yra fundamentali žmogaus patirtis. Galbūt net ženklas, kad esi žmogus.

Jau gimdamas žmogus sukelia skausmą kitam. Įdomu, kad šis „ritualas“, sąmoningai ar nesąmoningai, kartojamas visą žmogaus gyvenimą ir „perduodamas“ iš kartos į kartą. Skausmo formos ir lygmenys būna įvairūs. Skausmas, kai vaikystėje susitrenki. Skausmas, kai negauni to, ko nori, ir pradedi tai suprasti. Skausmas, kai tenka išsiskirti. Skausmas dėl pirmosios meilės. Skausmas, kai sumuša. Skausmas, kai žemina. Skausmas prarasti, skausmas, kad neteksi. Pirmosios sueities skausmas, nesvarbu, ar tai būtų vyras su vyru, ar – moteris su vyru. Skausmas dėl iliuzijų, kuriomis gyveni, ir realaus gyvenimo, kuris primestas gyventi. Skausmas dėl žmogaus ir jo padėties. Skausmas, kad mąstai. Ir skausmas, kad gebi jausti.

Skausmas dėl to, kas esi. Ir skausmas dėl to, kad esi.

Šioje knygoje tiek daug skausmo – fizinio ir dvasinio, sąmoningo ir nesąmoningo, pikto ir nekalto, – kad ilgainiui jis tampa metafiziniu.

Šis romanas labai amerikietiškas. Skaitant dažnai susimąstai, kad bet kokios kitos šalies rašytojas tą pačią istoriją būtų papasakojęs visiškai kitaip. Romanas prisunktas iliuzijų, žmogaus mąstymas pavergtas aklu tikėjimu, kad žmogus linkęs būti arba tokiu, arba netokiu, bet ne tokiu ir netokiu. Kitaip tariant, iš romano pašalinta filosofija, nes tas „ir“ ją ir sukuria.

Jeigu šis romanas būtų ne amerikietiškas, jame tikriausiai būtų sunku sutikti nuošaliuose namuose laukuose gyvenančius maniakus, prievartaujančius ir žalojančius vaikus. Jeigu šis romanas nebūtų amerikietiškas, jame tikriausiai būtų sunku sutikti apmokamą smurtinį seksą moteliuose.

Šis romanas vaizduoja pasaulį ne tokį, koks jis yra, bet tokį, koks jis galėtų būti. Pasaulis, kuris iš šalto, atšiauraus ir nejaukaus, virsta plačiu ir atviru, kur geriausiais draugais tampa juodaodžiai ir baltaodžiai, turtingieji ir vargšai, o amerikiečiai ir europiečiai nejaučia beveik jokių kultūrinių skirtumų. Pasaulis, kuriame visi turi draugų.

Hanya Yanagihara romanas „Mažas gyvenimas“ yra giesmė žmogaus kančiai. Jeigu ši knyga būtų skandinaviška (pavyzdžiui, ją pasakotų kažkas iš švedo Vilemo šeimos), ji būtų sunkiai ištveriama dėl tamsių tonų. Kai pastarieji stengiasi ieškoti būdų, kaip rodyti žmogiškąją kančią pagražinus tekstą, tai amerikietiškas tekstas spalvas kaip tik sutirština, kad supurtytų tuos, kurie užliūliuoti politkorektiškų laikų, kai domėjimasis žmogaus gyvenimu tampa tik oficialiu veidu, o pats žmogus mėgaujasi visiška asmeninio gyvenimo ir savo interesų izoliacija. Tokių amerikietiškų romanų reikia, jie labai gražiai sutrauko iliuzines skraistes. Iliuzijas apie tai, kad Amerika – svajonių valstybė, kad Niujorkas – galimybių miestas. Iliuzijas apie tai, kad šis žmogaus susikurtas, izoliuotas pasaulis, aklas vadinamųjų tradicijų puoselėjimas yra teisingas kelias gyvenimui su kitais žmonėmis.

Nors Yanagihara romanas yra smulkmeniškas, naratyvus, be tiesioginio veiksmo, jame laikas nuo laiko atsiranda antras balsas, visgi jame vaizduojamas gyvenimas trykšta, veržiasi, bėga per kraštus. Nors šis veržimasis, paradoksalu, vaizduojamas per visišką apatiją gyvenimui.

Skaitydamas romaną dažnai klausiau Max Jury dainų. Kaip šiame romane telpa visas „mažas“, o tiksliau menkas (little), gyvenimas, taip jame telpa ir visa Amerika – šalis, kurią suprasti ir aprėpti protu sunku lygiai taip pat, kaip sunku suprasti ir protu aprėpti žmogaus gyvenimą. Viena iš Max Jury dainų vadinasi Great American Novel. Joje net traukinys, važiuojantis maršrutu Niujorkas-Bostonas, taip primena tokį patį maršrutą lėktuvu romane.

Skaitant romaną, verta prisiminti ir fotografo Peter Hujar darbus. Savo juodai baltose fotografijose jis vaizdavo „pogrindžio“ žmones, jų santykį su savo kūnu. Neretai atvirai erotinėse fotografijose išryškėja žmonių natūralumas ir paprastumas, taip dažnai priskiriamas paprasčiausiai provokacijai, užmirštant, kad paprastumas ir yra vulgariausias. Ars vulgaris buvo sakoma lotyniškai – „kasdienybės menas“. Po mirties Peter Hujar buvo pripažintas „vienu iš pagrindinių XX a. pabaigos Amerikos fotografų“, labiausiai žinomu dėl savo fotografijų serijos „Orgasmic man“. Viena iš šios serijos fotografijų yra ir romano „Mažas gyvenimas“ viršelis.

Hanya Yanagihara – tai didelis amerikietiškas romanas, parašytas vos per aštuonioliką mėnesių ir tapęs absoliučiu bestseleriu XXI a., nors jo apimtis beveik siekia 700 puslapių. Turbūt ir tas sukrečiantis žiaurumo ir saviniekos elementas nebūtų taip profesionaliai išvystytas, jei autorė nebūtų japonų kilmės. Tik kita vertus, jei tai, ką žmogus, gyvendamas tokiame pasaulyje, koks jis yra šiandien, jaučia savo viduje kauptų ne kaip dvasinį skausmą, bet paverstų fizinio skausmo išraiškomis, jei kiekvienas žodis, kuriuo spjaunama žmogui į veidą, pavirstų peiliuku, rėžiančiu lig kraujo ranką, ar nesigautų šis romanas? Romanas didelis ne tik skausmu, bet ir nuostabia dviejų vyrų meilės istorija. Vėlgi, jei kiltų ne tik vėliavos, bet ir būtų kuriami romanai, naikinant amžiną mitą, kad šie žmonės nemoka mylėti, pasaulis išvystų dar daugiau spalvų, ir vardas Džudas, Judas, žmogaus nesuteptų.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Create your website with WordPress.com
Pradėkite
%d bloggers like this:
search previous next tag category expand menu location phone mail time cart zoom edit close