Jean Genet

Teksto autorius – Benediktas Vachninas

Redaktorius – Vincentas Klipčius

„Šūdas virsta gėlėmis, kalėjimų vienutės skaistyklomis, o žmogžudžiai – didžiausio švelnumo objektais“, – apie vieną žymiausių XX a. absurdo teatro klasikų, egzistencialistą Jean Genet (Žanas Ženė) rašo Sarah Bakewell knygoje „Egzistencialistų kavinėje“. Garsusis prancūzų frankofobas, visada  „pralaimintis“ politinis veikėjas, nevykęs vagis, homoseksualas, prostitutas kurstė ne tik atstumtosios visuomenės dalies dvasią, bet ir padarė įtaką muzikos atlikėjams (pvz., David Bowie, įkvėptas dramaturgo gyvenimo būdo, 1973 m. įrašė alternatyvaus roko hitą „Gean Jeanie“), taip pat žymiausiems savo laikmečio intelektualams. Tarp pastarųjų savo nuoširdžiu susidomėjimu (kilusiu iš panašių ir taip pat visiškai nesuderinamų vaikystės saitų) labiausiai išsiskyrė egzistencializmo filosofas, rašytojas ir dramaturgas Jean-Paul Sartre. Didžiausios Prancūzijos leidyklos „Gallimard“ vadovo paprašytas parašyti pratarmę J. Genet eilėraščių rinkiniui, filosofas „apsiribojo“ 700 psl. įžanga, kuri galiausiai buvo išleista kaip atskira biografinė knyga „Šventasis Genet“ (1952 m.) ir net laikoma autoriaus filosofinių idėjų traktatu. Kūrinys buvo įkvėptas J. P. Sartre‘o  susižavėjimo neeiline J. Genet „karjera“, tačiau nusikaltėliui, kadaise išteisintam nuo įkalinimo iki gyvos galvos, veikalas irgi padarė nemenką įtaką – plunksna nebuvo paimta visuomenės balso, prieš bet kokią įmanomą vakarietišką kultūros aspektą, ateinančius penkeris metus. Visgi autorius iki gyvenimo galo spėjo palikti neišblunkantį asmeninį antspaudą per įvairias meno formas, visuomeninę veiklą. Tuo galime įsitikinti J. Genet prisimindami XXI a. Daugelio modernių visuomenių radikaliomis laikomos idėjos yra itin aktualios dabartiniam pasauliui, kur fikcija labiau vertinama, aktualesnė negu pati realybė. Vienintelis būdas apčiuopti nors dalelę antraeile tapusios tikrovės – sukrėsti „nerealiomis‟ situacijomis žiūrovą, skaitytoją taip, kad vadinamoji sociumo fikcija susprogdintų jo sukurtą fantazijų burbulą ir priverstų pamatyti tikrąjį gyvenimo atspindį. J. Genet kūryba (pjesė „Balkonas“) pirmą kartą Lietuvoje pristatyta „Jaunimo teatre“ ir tai tik skatina visuomenę prisiliesti, atidžiau pažvelgti į bene vieno svarbiausio XX a. pasaulio menininkų gyvenimą bei žymiausius darbus. Į lietuvių kalbą yra išverstos autoriaus autobiografijos, originaliai sukurtos kalėjimo vienutėje, – romanai „Vagies dienoraštis“, „Gėlių Dievo Motina“.

Prostitutės motinos palikto menininko teatro pasaulis, visų pirma, pasižymi pačios tikrovės kvestionavimu: kas tikriau – įsivaizduojamybė ar realybė? Ši problema išryškėja jau vienoje pirmųjų J. Genet dramų „Kambarinės“ (1947 m.). Kad išlietų neapykantą šeimininkei seserys Kler ir Solanž susikuria realybę atspindinčius vaidmenis: viena iš jų pasiverčia ponia (kitai lieka tik „išlikti savimi‟). Susikurtas spektaklis kambarinėms leidžia ištrūkti iš tikrovės gniaužtų ir nusiplėšti pažemintojo visuomenės sluoksnio etiketę. Dramos pabaigoje netikėtai menamybė virsta realybe, kurios pagrindas – žaidimo motyvas. „Teatrui teatre“ poveikį žiūrovui sustiprina ir vyrų atliekami moteriški vaidmenys.

Sukilėlis J. Genet užaugo neturtingoje, tačiau rūpestingoje prancūzų šeimoje, kurioje nuolatos dėl pamotės dėmesio turėjo varžytis su kitais vyriškosios giminės atstovais. Pats autorius šį laikotarpį prisimena kaip „sunkų‟, vis dėlto ir „normalus“ gyvenimo etapas tęsėsi neilgai, kadangi ryšys su šeima nutrūko jau penkiolikos metų, kai buvo penkeriems metams nubaustas už važiavimą traukiniu be bilieto. Atsidūręs berniukų-vyrų kolonijoje vidurinėje Prancūzijos dalyje, J. Genet susidūrė ne tik su kariška tvarka bet ir pirmąja gyvenimo meile. (Tiesa, jų buvo per 200, tačiau kaip teigia pats visuomenės nepritapėlis: „po vieną per kartą“.)

Pjesė „Negrai“ (1958 m.) įgauna jau ir politinę potekstę J. Genet kūryboje. Teatro salėje esantys žmonės išskaidomi į 2 tipus: „baltuosius“ (publika, kuri pagal režisieriaus idėją turi susidaryti tik iš baltaodžių, ir juodaodžiai – aktoriai baltomis kaukėmis) ir „juoduosius“ (juodaodžiai aktoriai). Pasirodymo metu baltieji tampa juodaodžių (tuo metu vadintų negrais) nepagarbos prieš savo rasę veiksmų liudytojais, tačiau „galingieji“, nespėję įvykdyti bausmės, patys yra nužudomi. Galiausiai scenoje prabilęs pjesės pasakotojas perduoda scenoje vykusio smurto žinutę: „Dar neatėjo laikas vaizduoti kilnius dalykus teatre… Esame tokie, kokius mus nori matyti. Ir todėl tokie būsime iki galo, iki absurdo“.

Iš pirmo žvilgsnio J. Genet galime palaikyti žmogaus teisių, rasinės nelygybės aktyvistu, tačiau dramaturgo biografija mums pasakoja visai ką kita. Kalbant apie visuomeninę veiklą, prancūzų frankofobas bendradarbiavo ir su JAV politine organizacija, gynusia juodaodžių teises („Juodosios panteros“, 1970 m.), palaikė Raudonosios armijos teroristus, palestiniečių kovą prieš Izraelį. Žymus prancūzų filosofas postruktūralistas Jacques Derrida apie žudikus garbinusį kūrėją rašo: „[Genet] atsiranda visuose pasaulio problemų taškuose“. Vis dėlto, iš laiško, rašyto Beat Generation atstovui, rašytojui, dailininkui W. S. Burroughsui apie savo paties remiamus studentus radikalus, galime įžvelgti visai kitą J. Genet siekį: „jei jie laimėtų, aš nuo jų nusigręžčiau“. Autoriui rezultatas nėra svarbus – galutinis siekis visada išliko maištas ir tik maištas.

Revoliucijos idėjos Genet kūryboje gvildenamos iš pradžių Prancūzijoje uždraustoje dramoje „Balkonas“ (1956 m.). Tėvynės Genet, žinoma, pradėjo nekęsti ne po sukelto skandalo, pyktis buvo susikaupęs jau įkalinimo kolonijoje metais: „turėtume jos [Prancūzijos] ne tik nekęsti, ne tik išvemti‟. Scenoje vyksta maištas, kurio vadas, pasiekęs pergalę, susitapatina su revoliucijos oponentų (policininkų sluoksnio) galva. Revoliucijos lyderis, apsivilkdamas policijos viršininko uniformą ir atlikdamas kastracijos veiksmą išreiškia saviškio judėjimo pergalę ir tuo pačiu nepasitenkinimą ja (maišto siekis nėra užimti buvusių visuomenės lyderių poziciją).

J. Genet veikėjai, kaip ir pats autorius, dažnai siekia laisvės, kuri yra šiek tiek kitokia vertinant iš nusistovėjusių sociumo normų. Laisvė jokiais būdais nėra vienų objektų pakeitimas kitais, kada maišto metu pakeičiamas buvęs „veidas‟, o toliau einama dar nepėjusiu ataušti taku. Laisvė – būsena, kurios metu individas visada išlieka maištaujantis.

„Banditas genijus“, – taip apie dramaturgą yra pasakiusi prancūzų filosofė feministė Simone de Beauvoir. J. Genet viena didžiausių gyvenimo aistrų – vogimas. Svarbu prisiminti pirmąjį nusikaltėlio tapimą „nusikaltėliu“. Paauglystėje, pirmą kartą patėvio aptiktas „nusikaltimo“ vietoje, jaunasis Genet, nepaisydamas jokių nusistovėjusių normų, tiesiog susitapatina su jam priskirtu vaidmeniu: „Vadini mane vagimi? Gerai, būsiu vagis“. Būtent neskirstymas dalykų į „gerus“ ir „blogus“, „tinkamus“ ir „netinkamus“ išlaisvina ne tik nusikaltėlio įvairialypę asmenybę bet ir kūrybines galias.

J. Genet metaforiškai būtų galima laikyti žmogumi, kuris sudarė sutartį (dėl ypatingų galių) su velniu. Tačiau priešingai nei J. W. Von Goethe’s Faustas pasibaigus susitarimui su Mefistofeliu ne tik neatsiskaitė, bet dar spėjo iš jo linksmai pasityčioti. Ne veltui Sartre’as bendraamžininką maištininką, kūryba perdavusį asmenines nusikaltėlio, prostituto patirtis, glaudžiai susijusias su fikcija, visuomenės „skaldymu“, t. y. tikrosios nepriklausomybės siekiu, vadina, šventuoju: „šventasis kančią pakeičia šventumu, o Genet priespaudą paverčia laisve“.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Create your website with WordPress.com
Pradėkite
%d bloggers like this:
search previous next tag category expand menu location phone mail time cart zoom edit close