Istorijos šnabždesys laiko triukšme

Teksto autorė: Emilija Blockutė

Redaktorius: Vincentas Klipčius

Prestižinės Man Booker premijos laureato Julian’o Barnes’o vardas gerai žinomas daugeliui skaitytojų ir neretam iš jų yra tapęs kokybės sinonimu. Rašytojas savo kūriniuose jau ne kartą buvo įžengęs į praeities bei jos tyrėjų teritoriją: lietuvių kalba yra pasirodžiusi trumposios prozos rinktinė „10 ½ pasaulio istorijos skyrių“ (A History of the World in 10 ½ Chapters, 1989), kurioje bandoma surasti sprendimo būdą, kaip pakelti istorijos naštą, bei „Flobero papūga“ (Flaubert’s Parrot, 1984), atskleidžianti dinamišką fikcijos ir faktų santykį, kūrinio tekstas tapo erdve, kuriama šių skirtingų, iš pirmo žvilgsnio net priešingų, plotmių. Romano „Laiko triukšmas“ (The Noise of Time, 2016) puslapiuose skaitytojui suteikiama proga sutikti istorinį veikėją – kompozitorių Dmitrijų Šostakovičių ir leistis į intelektualinį bei literatūrinį nuotykį.

Kūrinys pakviečia skaitytoją į stalinistinio laikotarpio Rusiją ir šio istorinio laikmečio realijas. Dmitrijus Šostakovičius su lagaminu rankose stovi daugiabučio laiptinėje prie lifto ir laukia galimai jį suimti atvyksiančių NKVD pareigūnų. Jis nervingai rūko penktą papirosą, o jo mintys nuneša skaitytoją į asmeninės praeities įvykius, nulėmusius šį neramų laukimą, taip pat į vaikystės prisiminimus, gyvenimo pakilimus ir nuopolius, supažindina su už sienos gyvenančia jo šeima. Gyvenamojo laiko kakofonijos fone kompozitoriui kyla klausimas – ar jis kaip kūrėjas gali kurti tai, ką nori, totalitarinės santvarkos akivaizdoje? Dmitrijus Šostakovičius romane ne tik inovatyvus, kūrybos lauke nevengiantis eksperimentuoti kompozitorius, parašęs pirmąją simfoniją būdamas vos devyniolikos metų, bet ir žmogus, bandydamas išgyventi laikmečio absurdą, pasitelkiantis sarkazmą, bijantis gyvenimo, bet ne mirties, ir tvirtai tikintis, kad keliamieji metai neša nelaimę.

Pagal šią kompozitoriaus nuostatą autorius knygą suskirstė į tris dalis: kiekviena iš jų atspindi vis kitą pagrindinio veikėjo susidūrimą su Galia, įvykusį kas dvylika metų, taigi – vis kitais keliamaisiais metais. Verčiant knygos puslapius ir taip keliaujant kompozitoriaus gyvenimu bei skirtingais Rusijos istorijos dešimtmečiais, santykis su Galia kinta – nyksta ribos tarp menininko ir politinės ideologijos. Julian’as Barnes’as, argumentuodamas, kodėl pasirinko būtent šią istorinę figūrą, teigė, jog Dmitrijus Šostakovičius įkūnija meno ir valdžios susidūrimą.

Kas buvo kompozitorius? Didvyris ar bailys? Visame romane išlaikomas veikėjo dvilypumas: autorius neišteisina ir nenuteisia kompozitoriaus, šį veiksmą palikdamas skaitytojo supratimui, bet iškelia mintį – galbūt būti bailiu kur kas sunkiau nei būti didvyriu?

Kompozitorius nėra pasyvus autoriaus (at)kurtame istoriniame laike: jis reaguoja į laikmečio kultūrines aktualijas ir jas vertina, tačiau intertekstų kiekis glumina: pirmuosiuose puslapiuose perfrazuojamos Aleksandro Puškino eilutės, cituojamos Nikolajaus Gogolio bei Antono Čechovo tekstų mintys, neva nenutrūkstamai slenkančios pagrindinio veikėjo sąmonėje. Nuorodų gausa vis primena, jog skaitomas kūrinys – vakariečio rašytojo darbas.

Nepaisant to, taupūs ir nugludinti sakiniai bei trumpos pastraipos neleidžia skaitytojo dėmesiui nuklysti, o ironija suvilgytu plunksnos galiuku autorius veda skaitytoją pro stalinistinio laikmečio nykumą, tuo pat metu, pasitelkdamas vaizduotę, žaisdamas su Dmitrijaus Šostakovičiaus mintimis, nuojautomis bei emocijomis. Nekyla jokių abejonių dėl Julian’o Barnes’o talento: rašytojas nepriekaištingai valdo literatūrinę kalbą ir meistriškai kuria istorinės realybės absurdą.

Tekstas parašytas keliamųjų metų rudenį, kai ausinėse skambėjo Dmitrijaus Šostakovičiaus Siuita džiazo orkestrui nr. 2 (Сюита для джазового оркестра №2, 1938)