Olga Tokarczuk ir „Bėgūnai”

Emilija Blockutė

Olga Tokarczuk – autorė, kurios vardą paskutiniais mėnesiais nuolat mini literatūros ekspertai, skaitytojai ir žurnalistai. Jos knyga „Bėgūnai” sulaukė didelio susidomėjimo tarptautiniame literatūros lauke, ir, žinoma, Lietuvos skaitytojų tarpe – greitai likus tik pavieniams knygos egzemplioriams, lapkritį buvo sulaukta šio romano tiražo pakartojimo.

Apie rašytoją

Olga Tokarczuk gimė 1962 metais Lenkijoje, Sulechuvo mieste, mokytojų šeimoje. Tėvai nuo pat mažumės skatino Olgą skaityti, bet perdėtas rūpinimasis mergaitės apsiskaitymu pastūmėjo būsimą rašytoją nuo knygų prie balto popieriaus lapo ir tušinuko. Baigusi mokyklą, studijavo klinikinę psichologiją Varšuvos universitete, vėliau dirbo psichoterapeute. Kaip rašytoja debiutavo būdama dvidešimt septynerių. 1996 metais pasirodęs, sėkmę ir tarptautinį pripažinimą atnešęs romanas „Praamžiai ir kiti laikai” buvo lemiamas asmeniniame gyvenime – ji metė psichoterapeutės darbą ir karjeros kelią tęsė kaip rašytoja. Šis gyvenimo lūžis privertė iš esmės pasikeisti pačią rašytoją. Pokalbio su žurnaliste Kristina Sadauskiene metu Olga kalbėjo: „Turėjau suimti save į rankas ir tapti organizuota. Norint rašyti knygas, reikia didžiulės disciplinos, mokėti valdyti laiką.”. Rašytoja suskaičiavo, paskyrė minutes rašymui, bet aiškios ribos tarp asmeninio gyvenimo ir kūrybos savo darbuose nenubrėžė. Kūriniuose galima rasti daug autobiografinių motyvų, pavyzdžiui, psichoterapeutės darbo detalių, pati kūrėja ne viename interviu yra minėjusi, kad ši patirtis ją išmokė, jog už patį pasakojimą yra svarbesnis taškas (ar keli taškai), iš kurio žiūrima į situaciją. Taigi, asmeninės patirtys Olgos Tokarczuk kūryboje pakeičia savo formą ir virsta veikėjų pasakojimais. Rašytoja nevengia nei kalbėti, nei rašyti visuomenei nepatogiomis temomis – ji aktyviai dalyvauja Lenkijos politiniame gyvenime ir pasisako lyčių lygybės, ekologijos, gyvūnų teisių temomis. Dėl savo kairiųjų politinių pažiūrų, antinacionalistinių pasisakymų, kurie atvėrė šalies istorijoje padarytas buvusių kartų klaidas, ir kosmopolitinio mąstymo dažnai sulaukia kritikos, o žiniasklaidoje Olga Tokarczuk dažniausiai apibūdinama arba kaip Nobelio premijos laureatė, garsiausias Lenkijos rašytojų balsas, arba kaip vegetarė feministė su dredais. Žinoma, nepaisydama dalies visuomenės priešiškumo rašytoja ir toliau kuria – naujausias kūrinys „Opowiadania bizarne” (liet. „Keisti apsakymai”) pasirodė praėjusiais metais, o knygą „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus”, parašytą prieš dešimt metų, skaitytojai greitu metu galės perskaityti ir lietuviškai – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla planuoja išleisti ir šį rašytojos kūrinį, sulaukusį naujos susidomėjimo bangos anglakalbiame pasaulyje. Olga Tokarczuk taip pat prisideda prie Lenkijoje organizuojamo festivalio “Literatūros kalnai” iniciatyvos.

Romanas Bėgūnai”

„Bėgūnai” 2008 metais Lenkijoje tapo Metų knyga. Dabar ji atgimė naujam gyvenimui ir rašytojai pelnė Man Booker International Prize, bei Nobelio literatūros premiją, o Olga Tokarczuk, pasak jos pačios, pasiekė aukštesnį lygį kompiuteriniame žaidime. Ji pirmoji rašytoja Lenkijoje laimėjusi šiuos apdovanojimus ir pasiekusi tokį tarptautinio masto pripažinimą.

Iš tiesų, bėgūnai – tai rusų sentikių sekta, kurios nariai šventai tikėjo, kad nuo gyvenimo negandų, kurios riboja laisvę ir atneša prisirišimo jausmą, gali apsaugoti tik niekad nenutrūkstantis judėjimas, būtinai vykstantis prieš srovę. Taip ir knygos veikėjai, kurie veikia skirtinguose laikuose – nuo XVII a. iki dabarties – nuolatos juda.  Jie keliauja iš miesto į miestą, neria į savo vidinį pasaulį, kartais kelionės tikslu tampa kitas keliautojas, o kartais – jos visiškai betikslės. Apskritai, kelionės šioje knygoje – būtina sąlyga tam, kad žmogus galėtų egzistuoti. Gražus sutapimas – Olga Tokarczuk apie laimėtą Nobelio literatūros premija sužinojo būdama kelyje. Pats šios knygos skaitytojas yra priverstas klajoti knygos puslapiais tarp dviejų temų: aptarto nenutrūkstamo judėjimo ir žmogaus kūno preparavimo – gyvenimui po mirties paruošimo. Veikėjai čia stengiasi išsaugoti ne tik mirusįjį, bet ir, apskritai, viską, kas yra brangu, ar gali sužadinti smalsumą. Skaitytojas kūrinyje neras vieno aiškaus siužeto, pasakojimas čia daugiasluoksnis, sudarytas iš atskirtų fragmentų. Dalis jų išnyra ir kartojasi kas kelis puslapius, kiti pasirodo poros sakinių pavidalu ir išnyksta, tačiau galiausiai tai sugula į bendrą margą vaizdą, kiekvienam skaitytojui unikaliu pavidalu išryškėjusį kūrinio pabaigoje. Taip iš skirtingų epizodų sukurta knyga puikiai atspindi mūsų judrų, nervingą būvį XXI a. pradžios laike:

“Kai kurie dalykai vyksta savaime, kai kurios kelionės prasideda ir baigiasi sapne ir kai kurie žmonės keliauja atsiliepdami į neartikuliuotą savo pačių nerimo šauksmą.”

Olga Tokarczuk, „Bėgūnai”

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Create your website with WordPress.com
Pradėkite
%d bloggers like this:
search previous next tag category expand menu location phone mail time cart zoom edit close