Prigimtis ir sąmonė kine: I. Bergman, A. Tarkovskij, L. von Trier

Recenzijos autorius: Jonas Girtavičius

Redaktorius: Vincentas Klipčius

Nauja diena, nauja tyrinėjama plotmė. Dar nespėjęs atsikvėpti po kultūros bendruomenei pristatytos dinamiškos paskaitos apie muzikos poveikį žmogui, sulig Lapkričio 13 dieną įvykusia paskaita apie nusipelniusius režisierius I. Bergman, A. Tarkovskij ir L. von Trier, VU Rašytojų klubas žengė ir į literatūrai giminingą kino pasaulį. Nagrinėjama tema – prigimtis ir sąmonė – vaišės bet kokiam filosofiškai mąstyti mėgstančiam individui. Atėjusieji, kurių buvo apie pusantro šimto, gavo progą išklausyti pristatymus iš trijų lektorių – praeitais mokslo metais paskaitas vedusios Agnės Zėringytės, klubo naujokės Soteros Kupinaitės ir jau pažįstamu veidu auditorijai spėjusio tapti Tado Valentino Alčausko. Paskaita vyko VU Matematikos ir informatikos fakulteto auditorijoje, be kurios didelės erdvės neapsieinama jau trečią kartą šiais mokslo metais.

Trys lektoriai, trys režisieriai, daugybė skirtingų niuansų kiekvieno pristatyme. Pirmajai lektorei Agnei teko nelengva užduotis būti paskaitos pradžia, ramsčiu atsispyrimui, tačiau merginos veide greitai atsirado užkrečiamas susidomėjimas I. Bergman biografija ir kūryba. Daug dėmesio buvo skirta viduramžišką laikotarpį vaizduojančiam filmui „Septintasis antspaudas“, kuriame, „juodosios mirties“, maro, metu, riteris, žaisdamas šachmatų partiją su pačia mirties personifikacija, išgyvena dvejones dėl to, kaip veikia aukštesniosios jėgos virš jo. Apžvelgtas taip pat buvo „Šauksmai ir šnabždesiai“ – kritiškai pasisekęs kinas apie tris seseris ir liokajų, jų tarpusavio ryšius, tikėjimą, skausmą bei moteriškąjį būdą. Nepraleistas ir „Fani ir Aleksandras“, kurio pagrindinis veikėjas Aleksandras buvo modeliuojamas pagal patį režisierių jo vaikystėje. Atpalaidavusi riešą ir atlenkusi atgal savo rašytojos plaštaką, Agnė toliau tęsė kalbėdama apie filmą „Personą“, vaizduojantį dviejų susitapatinančių moterų istoriją. Galiausiai, susitvarkiusi su užklupusiu jauduliuku, mergina atsistojo pakylos vidury ir šilto tembro kupinu diktorės balsu užbaigė savąją dalį apie režisieriaus filmografiją, taip perduodama žodį kitai lektorei – Soterai.

Klausantis antrosios paskaitos vedėjos buvo jaučiama tam tikra ramybė. Soteros balsas, nors ir mažai moduliuojamas, savo monotoniškumu hipnotizavo susirinkusiųjų ausis, o kartu jos pristatomo kūrėjo A. Tarkovskij filmų ištraukos vertė plėstis vyzdžius. Soteros aptartas atmosferinis „Stalkeris“ – tai juosta apie mįslingąją vietą, žinoma kaip zoną, ir žmonių kelionę į ją bei savo troškimus. Antroji lektorė buvo vienintelė iš trijų, kuri rodė pristatomo režisieriaus filmų ištraukas. Tai patiko manęs kalbintiems paskaitos dalyviams, nors suprantamas buvo ir kitų lektorių sprendimas neleisti vaizdo įrašų, kadangi visą laiką egzistuoja baimė nereikalingai ištęsti paskaitos trukmę ir prarasti klausytojų dėmesį. Šiuo atveju Soteros pristatymui tai, atvirkščiai, suteikė daugiau vertės. Svajingos A. Kniažinskij, „Stalkerio“ kinematografo, kadrų kompozicijos ir paties filmo garso takelis buvo trumpam patirti, o ne apipasakoti. Galiausiai Sotera atrėmė smakrą į savo sunertų pirštų galiukus ir metafizinė dalis perėjo į fizinę – priešais, tvirtu žingsniu, stojo medicinos studentas Tadas.

Tadas, vedęs paskutiniąją VU Rašytojų klubo viešąją paskaitą apie muzikos psichosomatiką, jau nuo pat pirmų savo pristatymo minučių kėlė klausytojų lūpų kampučius aukštyn. L. von Trier – vienintelis vis dar gyvas režisierius, pristatytas tą vakarą. Kaip analogiją, padedančią suprasti jo filmuose vaizduojamas problemas, lektorius pasitelkė orgazmo fenomeno analizę biologiniu aspektu: maišatis, malonumas, kontrolės praradimas, ekstazė ir apatija – visi šie jutimai atsispindi minėtojo režisieriaus kūryboje. Paslėpęs rankas už nugaros, Tadas žingsniavo nuo vieno pakylos galo link kito. Stabtelėjęs ir atsisukęs į trečioje eilėje sėdinčias besišypsančias merginas, jis papasakojo kulminacinę sceną iš filmo „Antikristas“, kurioje moteris, savavališkai sužalojusi savo lytinį organą, atsakingą būtent už pasitenkinimą, rėkia, kad tai nepašalino įkyraus geismo jausmo. „Tai nepadeda!” – porą kartų vis garsiau pakartojo Tadas, vėliau pridurdamas savo medicinos žiniomis, kad vien iš intensyvaus skausmo pojūčio tokiu atveju moteris neišgyventų. Daktaras Tadas, jo charizmatiškoji (ne)rimtis ir makabriškos režisieriaus L. von Trier scenos – tokia kombinacija baigėsi šioji VU Rašytojų klubo vieša paskaita.

Ši paskaita buvo kupina įvairovės: nuo skirtingų lektorių gestikuliacijos ypatumų, iki pačių pristatomų režisierių kūrybos savitumų. Prigimtis ir sąmonė kine – galbūt per daug ambicinga tema. Vietoje tvyrančios gilios ir galingos filosofijos rimties buvo girdimas lengvas juokas, prisimenami vaikystės laikai, atpalaiduojama rega ir klausa, stebint kitonišką, ne tokio greito tempo varomo kino ištraukas. O svarbiausia, mano nuomone, kad susirinkusieji galėjo papildyti savo geidžiamų pamatyti filmų sąrašus vienais geriausių filmų, kokius žmonija yra sukūrusi.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Create your website with WordPress.com
Pradėkite
%d bloggers like this:
search previous next tag category expand menu location phone mail time cart zoom edit close